jėzuitų stilius

Šv. Ignoto bažnyčia Romoje (1650, architektas O. Grassi)

jėzutų stlius, kai kurių dailėtyrininkų skiriamas jėzuitų bažnyčių, statytų 16 a. pabaigoje–18 a., stilius. Pagal jėzuitų stilių pastatydintos Jėzaus bažnyčios Romoje (1568–84, architektas G. da Vignola) pavyzdį jėzuitai vėliau statė panašius sakralinius pastatus visoje Italijoje (Venecijoje – Išganytojo bažnyčia, baigta 1592, architektas A. Palladio, Romoje – Šv. Ignoto bažnyčia, 1650, architektas O. Grassi), t. p. kitose pasaulio šalyse (Ispanijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Lotynų Amerikos šalyse). Jiems buvo būdinga gausi, efektinga interjerų puošyba.

Jėzuitų stiliaus terminą 19 a. vartojo meno istorikai C. Gurlittas ir H. Wölfflinas, norėdami išskirti ir apibūdinti jėzuitų statytus pastatus. 20 a. pirmoje pusėje J. Braunas, kuris tyrinėjo Vokietijos, Belgijos, Ispanijos jėzuitų bažnyčias, teigė, kad jėzuitų stilius neskirtinas (statinių planas, išorės formos, stilistika yra skirtingi). Anot meno istorikų R. Wittkowerio, T. Da Costos Kaufmanno, jėzuitai, aktyviai statydami architektūros ansamblius, paskleidė baroko estetines nuostatas, architektūros ir dailės naujas idėjas įvairiose šalyse. 20 a. pabaigos–21 a. pradžios dailėtyrininkai R. Böselis, J. Paszenda teigia, kad jezuitų stiliaus terminas yra netikslus, nes jėzuitai nesukūrė savito bei vieningo, vienuolijos tradicija paremto stiliaus.

Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia Krokuvoje (1597–1635, architektai G. de Rosi, J. Britiusas, J. M. Bernardoni, G. Trevano)

3106