Joakimas Florietis

Joakmas Floriẽtis (lot. Joachimus Florensis, it. Gioachino da Fiore), Joachimas Fiorietis apie 1132Celico (Cosenzos provincija) apie 1202Fiore (Cosenzos provincija), italų katalikų teologas. Cistersas. Apie 1190 Corazzoje (Kalabrija) įkūrė vienuolyną su griežtesne regula. Krikščionio aukščiausia dorybe laikė neturtą. Pateikė istorijos filosofijos interpretaciją, pagrįstą Biblijos aiškinimu pagal trinarę schemą. Kėlė chiliazmo idėją, kad po autoritetu pagrįstos Tėvo (pasauliečių) ir laisve pagrįstos Sūnaus (kunigų) epochos apie 1260 prasidėsianti Šventosios Dvasios (vienuolių) – meilės, tobulo dvasingumo tūkstantmetė epocha. Laterano IV susirinkimas (1215) pasmerkė Joakimo Floriečio pažiūras; jos turėjo įtakos apaštališkiesiems broliams, anabaptistams, husitams, T. Müntzeriui. Istorijos samprata turėjo įtakos G. Vico, G. W. F. Hegelio, A. Comte’o, K. Marxo istorijos filosofijai. Svarbiausi veikalai: Senojo ir Naujojo Testamento darna (Concordia novi et veteris testamenti, išleista 1519), Apokalipsės išdėstymas (Expositio in Apocalypsim), Skambinimas dešimtimi stygų (Psalterium decem chordarum, abu išleisti 1527), Traktatas apie IV Evangeliją (Tractatus super IV Evangelia, išleista 1930), Prieš žydus (Adversus Judeos, išleista 1957).