Jòbas, Biblijos personažas. Gyveno Uco krašte, buvo itin turtingas ir teisus.
Jobas (dailininkas L. Cranachas, Kenčiantis Jobas, medžio raižinys, 1524)
Šėtonui įtarinėjant, kad Jobas Dievui yra atsidavęs tik todėl, kad visko pertekęs, Dievas leido šėtonui Jobą išbandyti. Jobas per dieną neteko turtų, vaikų, tarnų ir namų, bet nekeikė Dievo, o jį pašlovino (Job 1, 21). Šėtonui jį kankinant kūno kančiomis (votimis), žmonos skatinamas keikti Dievą ir verčiau mirti, o pats nesuprasdamas, už ką kenčia, netekęs vilties atsidavė Dievui tikėdamas, kad šis taip jam leidžia suvokti savo visagalybę, ir teigė, kad reikia priimti iš Dievo ir tai, kas bloga (Job 2, 10). Jobo bičiuliams atvykus guosti, Jobas norėjo, kad Dievas jam paaiškintų, kodėl nekaltai kenčia. Bičiuliai priekaištavo, kad Jobas piktžodžiauja, bet apsireiškęs Dievas dėl Jobo tvirto tikėjimo jį išteisino ir išgydė bei atlygino dvigubai daugiau nei turėjo.
Romos katakombose Jobas vaizduojamas kaip kenčiančio Jėzaus Kristaus prototipas. 14 a. per maro epidemiją Jobas vaizduotas kaip saugantis nuo maro. Dažniausiai vaizduojamas linine drobe apsisiautęs senas žilabarzdis, kartais sėdintis už miesto šiukšlyne su aplink jam priekaištaujančiais bičiuliais, atokiau – žmona, užsidengusi burną, duoda maisto, pamauto ant lazdos, kartais – kankinamas šėtono. Venecijos bažnyčių globėjas. Apie Jobą pasakojama Jobo knygoje.
565