Jòbo knygà, viena Senojo Testamento Išminties knygų. Hebrajų Biblijoje priskiriama prie Raštų rinkinio. Parašyta hebrajų kalba, pavadinta pagrindinio veikėjo vardu. Artimųjų Rytų folkloriniu pasakojimu (antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga) besiremianti pradžia (1, 1–2, 13) ir pabaiga (42, 7–17) datuojama 11–10 a. pr. Kr., pagrindinė dalis (3, 1–42, 6) – apie 575 prieš Kristų. Seniausias nuorašo fragmentas išlikęs Kumrano rankraštyje 2Q 15 (2–1 a. prieš Kristų). Jobo knyga skirstoma į 5 dalis: pasakojimas proza apie turtingą ir pamaldų Jobą, netikėtai prislėgtą nepaaiškinamų nelaimių, bet nepraradusį pasitikėjimo Dievu (1, 1–2, 13); išdidaus ir maištaujančio Jobo 3 eiliuoti dialogai su bičiuliais, 2 monologai (3, 1–31, 40); bičiulio Elihuvo eiliuotos prakalbos (32, 2–37, 24); Viešpaties ir Jobo eiliuotas dialogas (38, 1–42, 6); pasakojimas proza apie Jobą, atgavusį sveikatą, turtus ir gerą vardą (42, 7–17). Pagrindinė tema – sutrikusio žmogaus mėginimas suvokti savo santykius su visagaliu Dievu. Nekaltai kenčiantis Jobas su bičiuliais apmąsto žmogaus būties vertę, teises žmogiškojo ir dieviškojo teisingumo požiūriu (31, 35–37). Viešpaties įgalintas gintis ir pasmerkti Dievo laikyseną (40, 8–14) Jobas vis dėlto atmeta iššūkį ir atgailauja dėl perdėto pasitikėjimo savimi (42, 1–6). Taip pripažįstama, kad Dievo šventumas pranoksta žmogaus vaizduotę ir Dievo apvaizdos bei gerumo suvokimą. Jobo knygoje derinama Mesopotamijos raštijai būdingas dialogas ir raudos, himno, satyros, teisminio ginčo, prakeiksmo, pranašiškojo smerkimo žanrai. Jobo knygos siužetais sukurta: dailės – J. Fouquet, G. Bellini, A. Düreris, W. Blake’as, M. Chagallas, muzikos – C. D. von Dittersdorfas, A. Kappas, L. Dallapiccola, V. Bartulis, literatūros – H. Sachsas, J. Rothas, K. Wojtyła (Jonas Paulius II), P. Claudelis kūrinių ir filosofijos (A. Maceina) veikalų.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919