jòdas (Iodum; gr. ioeidēs – violetinis), I, periodinės elementų sistemos VII A grupės cheminis elementas. Nemetalas. Halogenas. Pilkai juodi violetinio atspalvio metališkojo blizgesio kristalai. Kristalinė gardelė rombinė. Lengvai garuoja kambario temperatūroje – susidaro aštraus kvapo violetiniai garai. Tirpsta jodidų tirpaluose ir daugelyje organinių tirpiklių, vandenyje tirpsta blogai. Pagal tirpiklio sudėtį gaunami violetinės arba rudos spalvos tirpalai. Jodas yra ne toks reaktyvus kaip kiti halogenai (fluoras, chloras ir bromas). Drėgname ore reaguoja su metalais sudarydamas metalų jodidus, lengvai jungiasi su fosforu, arsenu, kitais halogenais, kaitinamas – su vandeniliu (susidaro vandenilio jodidas HI). Su amoniako tirpalu sudaro sprogųjį azoto jodidą NI3. Svarbiausi junginiai yra jodidai, jodatai, perjodatai, organiniai jodo junginiai.
jodas
Gamtoje jodas randamas išsklaidytas nuosėdinėse uolienose (apie 4·10–5 % masės), naftos ir dujų gręžinių vandenyje (apie 3·10–3 %), jūros vandenyje (apie 0,06 g/l), salietros sankaupose. Dirvožemyje jo yra vidutiniškai apie 3·10–4 %, augaluose 2·10–5 %, paviršiniame geriamajame vandenyje 10–9–10–7 %. Jodo mineralai – jodargiritas AgI, lautaritas Ca(IO3)2, majersitas (AgCu)I, maršitas CuI – reti ir pramoninės vertės neturi. Jodas dažniausiai išgaunamas iš naftos ir dujų gręžinių vandens, salietros gamybos atliekų, jūrinių dumblių (jų pelenuose būna iki 0,5 % jodo).
Jodas yra būtinas gyvųjų organizmų mikroelementas. Žmogui per parą jodo reikia 1–3 µg/kg kūno masės. Suaugusio žmogaus įvairiuose organuose, kraujuje jodo yra apie 50 mg; skydliaukėje – 10–15 mg (skydliaukės hormono tiroksino sudedamoji dalis). Daugiau jo reikia augančiam organizmui, nėštumo metu. Jodas didina segmentuotųjų neutrofilų ir trombocitų kiekį kraujuje, glikogeno – leukocituose, mažina cholesterolio kiekį kraujuje, aktyvina antikūnų susidarymą, eritropoezę, medžiagų apykaitą, skatina oksidacijos reakcijas ląstelėse, tonizuoja raumenis, nervų sistemą, stimuliuoja lytinę funkciją, mažina sunkiųjų metalų neigiamą poveikį. Jodo apykaitą reguliuoja hipofizė. Jodo trūkumas maiste sutrikdo skydliaukės veiklą, sukelia difuzinį toksinį gūžį, miksedemą, perteklius stabdo skydliaukės hormonų sintezę. Iš organizmo jodas daugiausia išsiskiria su šlapimu, t. p. su prakaitu, išmatomis, seilėmis. Jodo yra kiaušiniuose, piene, mėsoje, bulvėse, grūduose, citrinose, česnakuose, svogūnuose, ore, gana daug – jūrinėse žuvyse, jūros kopūstuose. Joduojama valgomoji druska. Lietuvos biosferoje jodo nepakanka.
Naudojamas kaip antiseptikas ir vaistas medicinoje, reagentas cheminėje analizėje, katalizatorius organinėje sintezėje, kai kuriems labai gryniems metalams (pvz., Zr, Ti) gauti, puslaidininkinėms medžiagoms gaminti. Dirbtiniai radioaktyvieji jodo izotopai (125I, 131I, 132I) naudojami medicinoje skydliaukės funkcijos pakitimams nustatyti ir gydyti. Nuodingas (jodo garai dirgina gleivines), koncentracijos ribinė vertė (neviršijamoji) darbo aplinkos ore – 1 mg/m3.
1811 atrado Bernardas Courtois (Prancūzija).
1
2509
1872