jodliãvimas (vok. Jodler – daina arba dainavimas su moduliacijomis), alpinės kalnodaros regionų gyventojų dainavimo būdas, pagrįstas žemojo (krūtinės) ir aukštojo (galvos) registro dažnu ir staigiu kaitaliojimu. Žemuoju registru dažniausiai dainuojami balsiai a, o, aukštuoju – e, i (susidaro falcetinis garsas).
Jodliuoja įvairios pasaulio tautos ir genčių grupės, kurios verčiasi ar kadaise vertėsi medžiokle, klajokline kalnų gyvulininkyste. Afrikoje bušmėnų ir pigmėjų moterys jodliuoja per maginius medžioklės ir kitus ritualus. Melanezijoje papuasų ir melaneziečių jodliavimas t. p. susijęs su medžioklės apeigomis. Europoje austrų, Šveicarijos ir pietinės Bavarijos vokiečių jodliavimas atspindi matriarchatą siekiančią specifinę Alpių piemenų kultūrą. Kalniečiai jodliavimu baigia dainos posmą arba refreną, arba visą refreną jodliuoja garsažodžiais holladi, dulje. Jodliuoja tonikos ir dominantės kvintakordo, dominantės septakordo, nonakordo tonais; dažni kvartos, sekstos, decimos šuoliai. Alpiečių jodliavimas būna vienbalsis ir daugiabalsis (kanono tipo šūksnių sąšaukos). Vidutinio aukščio Alpėse jodleriai ganomų galvijų skrabalų ir skambalų fone skamba ryškiai, su aido ir kitais efektais, plačiai sklinda kalnais ir slėniais.
Jodliavimas – labai senas reiškinys. Pasaulio tautų senosiose kultūrose jodliavimas turėjo apeiginę, komunikacinę (signalinę), vėliau įgijo estetinę paskirtį. Tradicinis ir stilizuotas jodliavimas išplito Austrijos, Šveicarijos, Vokietijos profesionaliojoje choro, mėgėjų pramoginėje ir saloninėje muzikoje, turizmo ir kituose versluose. Jodliavimas tapo šių šalių tautų muzikos atributu, o gabiausiems jodleriams – profesija. Jodliavimo elementų esama country muzikoje. Su jodliavimo vokalizacija panašumų turi archajiniai lietuvių piemenų oliavimai.
L: M. P. Baumann Musikfolklore und Musikfolklorismus. Eine Ethnomusikologische Untersuchung zum Funktionswandel des Jodels Winterthur 1976.
1352