Joèlio knygà, viena Senojo Testamento Pranašų knygų. Hebrajų Biblijoje priskiriama prie Paskutiniųjų, arba Vėlyvųjų, krikščionybėje – prie Mažųjų pranašų knygų. Parašyta hebrajų kalba, manoma, 6–5 a. prieš Kristų. Pavadinta pranašo Joelio, Petuelio sūnaus, vardu; daugiau apie jį nieko nežinoma. Joelio knyga skirstoma į 2 dalis. Pirmoje aprašyta skėrių antskrydis (1, 2–4), nusiaubto krašto apraudojimas (1, 5–12), raginimas pasninkauti ir Dievo šaukimasis (1, 13–20), Viešpaties dienos, kaip priešo antpuolio, vaizdas (2, 1–11), raginimas atgailauti (2, 12–17), paguodos žodžiai (2, 18–27), antroje – Dvasios išliejimo pažadas (3, 1–2), Viešpaties dienos ženklai (3, 3–5), būsimojo tautų teismo skelbimas (4, 1–17), rojaus gyvenimo pažadas atgimusiam Izraeliui (4, 18–21). Pagrindinė tema – Viešpaties diena, žyminti apokaliptinį tautų teismą; jame išsigelbės tik tie, kurie šauksis Viešpaties vardo (3, 5). Gausu paralelizmų ir aliuzijų į ankstesnes ST Pranašų knygas; savitas Joelio knygos vaizdinys – tautos atgimimo regėjimas Dievui išliejus savo Dvasią visoms tautoms (3, 1–2). Apaštalo Petro pamoksle Sekminių dieną (Apd 2, 16–21) Šventosios Dvasios atsiuntimas traktuojamas kaip šios pranašystės išsipildymas, todėl krikščionybės tradicijoje Joeliui priskiriamas Sekminių pranašo titulas.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919