Jogailáičiai, Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dinastija, valdžiusi t. p. Vengrijoje ir Čekijoje (lentelė). Gediminaičių šaka. Herbas – Kryžius. Pradininkas – Jogaila, 1377–81, 1382–92 Lietuvos didysis kunigaikštis, 1392–1434 aukščiausiasis kunigaikštis, 1386–1434 Lenkijos karalius. Po Jogailos valdė trys jo ir ketvirtosios žmonos Sofijos Alšėniškės palikuonių kartos. Po Jogailos mirties (1434) Jogailaičiai valdė Lenkiją, nuo 1440 – ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
Jogailaičių herbas (apie 1555)
Jogaila ir jo palikuoniai ilgalaikės asmeninės abiejų valstybių unijos (1447–92 ir 1501–72) sąlygomis pasiekė, kad dažniausiai veikdamos kartu Lenkija ir Lietuva galutinai panaikino Vokiečių ordino pavojų, padarė jį pavaldų Lenkijai, sustabdė totorių ir turkų skverbimąsi, apgynė valstybės sienas permainingai kariaudamos su Rusų valstybe, dalyvavo padalijant Livoniją. Įgyvendindami šias užduotis Jogailaičiai iš esmės toliau vykdė Gediminaičių užsienio politiką. Kartu nuosekliai siekė glaudžios Lenkijos ir Lietuvos politinės, ekonominės ir kultūrinės integracijos, buvo linkę paremti ekspansionistinius Lenkijos ponų ir bajorijos siekius inkorporuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Lenkiją.
Lenkijoje Jogailaičiai susidūrė su ponų savivale ir bajorų egzekuciniu judėjimu, turėjo laviruoti tarp šių politinių jėgų, 16 a. priešinosi reformacijos plėtrai.
Lietuvoje Jogailaičiai skatino lotyniškosios europinės kultūros sklaidą, o ši labiausiai plito per lenkų kultūrą ir kalbą. Jiems teko laviruoti tarp skirtingų Lenkijos ir Lietuvos ponų interesų. Kazimiero Jogailaičio ir jo įpėdinių ilgalaikis rezidavimas Lenkijoje ir atitrūkimas nuo kasdienių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reikalų silpnino valdovų pozicijas Lietuvoje, leido čia įsigalėti ponams. Lietuva, tėvoninė Jogailaičių valda, tapo jų politinio gyvenimo atrama. Ilgainiui Jogailaičiai vis labiau susitapatino su Lenkijos visuomene, Žygimantas Augustas 1564 atsisakė tėvoninių teisių į Lietuvą. Jogailaičių politikos rezultatas – abiejų valstybių susijungimas į Abiejų Tautų Respubliką (per 1569 Liublino uniją).
Naudodamiesi politine krize bei kovos su turkais idėja, Jogailaičiai valdė Vengrijoje (1440–44 ir 1490–1526) ir Čekijoje (1471–1526). Derindami savo veiksmus kurį laiką pretendavo tapti stipriausia Vidurio rytų Europos dinastija. 1526 Mohácso mūšyje su turkais žuvus bevaikiam Vengrijos ir Čekijos karaliui Liudvikui II, jo valdos atiteko Habsburgams, Jogailaičių reikšmė sumenko.
1572 mirus bevaikiam Žygimantui Augustui, Jogailaičių dinastija baigėsi, Abiejų Tautų Respublikos valdovus pradėta rinkti. Už vieno jų, Stepono Batoro, 1575 buvo ištekinta Žygimanto Augusto sesuo Ona Jogailaitė, valdovas Zigmantas Vaza buvo kitos sesers, Švedijos karalienės Kotrynos, sūnus.
1
*Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu vainikuotas 1529, Lenkijos karaliumi – 1530
L: I. Jonynas Lietuvos didieji kunigaikščiai Vilnius 1996; O. Halecki Dzieje unii jagiellońskiej 2 t. Kraków 1919–20; Z. Wdowiszewski Genealogia Jagiellonów Warszawa 1968; M. Duczmal Jagiellonowie: Leksykon biografizny Kraków 1996; H. Łowmiański Polityka Jagiellonów Poznań 1999.
1674