Johannas Sebastianas Bachas (aliejus, 1746, dailininkas E. G. Haussmannas; Leipcigo miesto istorijos muziejus)
Bach Johann Sebastian (Johanas Sebastianas Bãchas) 1685 03 31Eisenach 1750 07 28Leipcigas, vokiečių kompozitorius, vargonininkas. C. Ph. E. Bacho, J. Chr. Bacho, J. Chr. F. Bacho, W. F. Bacho tėvas. Vėlyvojo baroko muzikos kūrėjas. Kilęs iš senos muzikų giminės. 1692–95 Eisenache lankė Šv. Jurgio, 1702 baigė Lüneburgo bažnyčios mokyklą; 1696–1700 mokėsi Ohrdrufo licėjuje. Būdamas 17 m. gerai grojo smuiku, altu, klavesinu ir vargonais, mokėjo vadovauti chorui, pažino kelių šimtmečių muziką. 1703–07 vargonininkavo Arnstadte, Mühlhausene. Nuo 1708 Weimaro hercogo Wilhelmo Ernsto rūmų muzikantas ir vargonininkas, nuo 1714 rūmų kapelos koncertmeisteris. Čia sukūrė reikšmingiausius kūrinius vargonams (pats juos ir atlikdavo). 1717–23 dirbo kunigaikščio Leopoldo rūmų kapelmeisteriu Köthene, sukūrė beveik visus svarbiausius kūrinius solo instrumentams, kamerinę muziką, Gerai temperuoto klavyro dalį 1 (Das wohltemperierte Klavier 1722).
1723 persikėlė į Leipcigą, 14 m. buvo Šv. Tomo bažnyčios kantorius ir miesto muzikos direktorius, 1729–40 universiteto muzikos mėgėjų būrelio Collegium Musicum vadovas. Leipcige sukūrė reikšmingiausius vokalinius instrumentinius kūrinius: Pasiją pagal Matą (Passion unseres Herrn Jesu Christi nach dem Evangelisten Matthäus 1729), mišias h‑moll (1739), Gerai temperuoto klavyro dalį 2 (1744), Muzikinę auką (Musikalisches Opfer 1747), Fugos meną (Kunst der Fuge 1749–50). 1736 Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas III jam suteikė rūmų kompozitoriaus titulą. 1749 J. S. Bachas apako.
Kūryba
J. S. Bacho kūryboje ištobulinta ir apibendrinta beveik visos 17 a.–18 a. pirmos pusės reikšmingos muzikos srovės ir žanrai: renesanso polifonija, protestantų choralas, vokiečių daina, H. Schützo vokalinė instrumentinė bažnytinė, italų ir vokiečių vargonų, italų smuiko, ansamblio ir orkestro, prancūzų klavesino, italų ir anglų klavyrinė muzika, italų opera, vokiečių orkestrinė siuita. J. S. Bacho muzikos kalba išraiškingesnė, turtingesnė, sudėtingesnė nei jo pirmtakų. Nors J. S. Bachas nesukūrė nė vienos operos, tačiau jos dramaturgija veikė jo kūrybą, turėjo įtakos muzikos pobūdžiui ir stilistikai. Išlaikydamas funkcinės harmonijos logiką chromatiškai plėtojo faktūros balsus, gretino negiminingus akordus. Fuga J. S. Bacho kūryboje pasiekė didžiausią meninį tobulumą. Kūryboje vyraujanti bažnytinė muzika grindžiama protestantiškuoju choralu.
Kūriniai
J. S. Bachas sukūrė daugiau kaip 1000 įvairių žanrų kūrinių: daugiau kaip 250 kantatų, tarp jų bažnytines – Christ lag in Todesbanden (1708?), Der Himmel lacht (1715), Komm, du süße Todesstunde (1715), pasaulietines – Medžioklės kantata (Was mir behagt, ist nur die muntre Jagd 1713), Kavos kantata (Kaffee-Kantate / Schweigt stille, plaudert nicht, apie 1732), Kalėdų oratoriją (Weihnachts-Oratorium 1734), Pasiją pagal Joną (Passio secundum Johannem 1723), mišias (F‑dur, A‑dur, g‑moll), motetų, arijų, sonatų, preliudų ir fugų, tokatų, trio, choralų, Vargonų knygelę (Orgel-Büchlein 1717) vargonams, kūrinių klavyrui, tarp jų – invencijų ir simfonijų, chromatinę fantaziją ir fugą d‑moll (1720–30), Angliškąsias siuitas, Prancūziškąsias siuitas (visos 1722), Klavyrinius pratimus (Klavierübungen 4 dalys 1731, 1735, 1739, 1742; ketvirtoji dalis – Arija su 30 variacijų, dar vadinama Goldbergo variacijomis), fantazijų, preliudų, sonatų, kamerinių instrumentinių kūrinių (sonatų ir partitų smuikui solo, siuitų violončelei solo, sonatų smuikui ir klavyrui, išilginei fleitai ir klavyrui), koncertų smuikui ir orkestrui, 2 smuikams ir orkestrui, išilginei fleitai, smuikui, klavyrui ir orkestrui, Brandenburgo koncertus (Brandenburgische Konzerte 1721).
Reikšmingiausi vokaliniai instrumentiniai kūriniai: Pasija pagal Matą (Passion unseres Herrn Jesu Christi nach dem Evangelisten Matthäus 1729), mišios h‑moll (1739), Gerai temperuoto klavyro dalis 2 (1744), Muzikinė auka (Musikalisches Opfer 1747), Fugos menas (Kunst der Fuge 1749–50).
Atminimo įamžinimas
J. S. Bacho paminklas Leipcige (1908, skulptorius Carlas Ludwigas Seffneris)
Gyvas būdamas J. S. Bachas kaip kompozitorius buvo žinomas tik Vokietijoje, o po mirties ir visai užmirštas. 1829 F. Mendelssohno-Bartholdy rūpesčiu Berlyne atlikta ir jo diriguota Pasija pagal Matą padėjo atgimti J. S. Bacho muzikai. 1850 įkurta J. S. Bacho draugija, 1900 – Naujoji Bacho draugija, 1901 pradėjusi leisti J. S. Bacho kūrinius, 1904 – tęstinį leidinį Bach-Jahrbuch; nuo 1901 ji rengia J. S. Bacho muzikos festivalius, Eisenache įkūrė muziejų. 1951 Göttingene įkurtas Bacho institutas, Leipcige – Bacho archyvas (už J. S. Bacho kūrybos sklaidą nuo 2003 kasmet teikia Bacho medalį). Nuo 1950 Leipcige rengiamas tarptautinių pianistų, vargonininkų, dainininkų, smuikininkų konkursas.
L: M. Druskinas Bachas Vilnius 1986; A. Schweitzer J. S. Bach Wiesbaden 1952; J. N. Forkel Über J. S. Bach Leben, Kunst und Kunstwerke Berlin 51970; W. Schmieder Thematisch-systematisches Verzeichnis der musikalischen Werke von J. S. Bach Leipzig 21990; H. H. Eggebrecht Bach – wer ist das?: Zum Verständnis der Musik Bachs München 21994.
943