John Henry Newman

Newman John Henry (Džonas Henris Niùmenas) 1801 02 21Londonas 1890 08 11Edgbaston (prie Birminghamo), Didžiosios Britanijos anglikonų ir katalikų teologas. Kardinolas (1879). 1820 baigė Oksfordo universitetą. Nuo 1824 anglikonų dvasininkas Oksforde. 1831–42 dėstė Oksfordo universitete. Kritikavo Anglikonų Bažnyčios liberalizmą, siekė jos atsinaujinimo. 1833 Anglikonų Bažnyčioje inicijavo naują srovę – Oksfordo sąjūdį. 1845 perėjo į katalikybę, po teologijos studijų Romoje 1847 įšventintas katalikų kunigu. Grįžęs į Didžiąją Britaniją įsteigė oratorijonų bendruomenę, jai vadovavo. 1854–58 Dublino katalikų universiteto rektorius. Parengė naują pedagogikos sistemą ir teologijos mokslo dedukcinį metodą. Katalikybės pagrindus aiškino iracionaliai. Teigė, kad Dievo buvimo įrodyti negalima, nes visos kiekvieno įrodinėjimo prielaidos yra iš šio pasaulio, kuris nepanašus į Dievą. J. H. Newmano fideizmas remiasi psichologine proto analize (protas iš prigimties priešingas religijai). J. H. Newmano idėjos yra vienas katalikiškojo modernizmo šaltinių. Svarbiausi veikalai: Apie krikščionybės doktrinos raidą (An Essay on the Development of Christian Doctrinae 1845), Savo gyvenimo pateisinimas (Apologia pro vita sua 1864; t. p. laikoma vienu geriausių autobiografinio žanro kūrinių 19 a. anglų literatūroje), Įsitikinimo gramatika (Grammar of Assent 1870).