Jokbo láiškas, viena Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygų. Priskiriamas prie Visuotinių laiškų. Skirtas tarp pagonių gyvenantiems krikščionims (1, 1). Parašytas graikų kalba (žodyne ir sintaksėje yra semitizmų), manoma, iki 62 m. apaštalo Jokūbo Jaunesniojo (artimas Jėzaus Kristaus giminaitis; Gal 1, 19, tradiciškai laikomas Jeruzalės pirmuoju vyskupu) arba 80–90 m. Jokūbo Vyresniojo autoritetu besiremiančio nežinomo judėjų kilmės krikščionio. Seniausias Jokūbo laiško nuorašo fragmentas išlikęs 3 a. kodekse (Princetono universiteto biblioteka). Jokūbo laiško struktūra nepanaši į laiško: tai mažai tarpusavyje susijusių dorovinio pobūdžio nurodymų, pamokymų ir perspėjimų rinkinys. Krikščionys skatinami ištverti išmėginimus (1, 2–18), būti ne vien žodžio klausytojais, bet ir vykdytojais (1, 19–27), neniekinti vargdienių ir neaukštinti turtuolių (2, 1–13), tikėjimą sieti su darbais (2, 14–26), pažaboti liežuvį (3, 1–12), mokytis tikrosios išminties (3, 13–18), siekti santarvės (4, 1–12), nepasikliauti savo kuriamais planais (4, 13–17); smerkiami savanaudžiai turtuoliai (5, 1–6), raginama kantriai laukti Viešpaties atėjimo (5, 7–12), karštai melstis susirgus (5, 13–18) ir iš klystkelių grąžinti nusidėjėlius (5, 19–20). Jokūbo laiškas artimas Išminties knygoms; Jėzaus Kristaus mokymu tiesiogiai nesiremiama, bet jis atsispindi užuominose apie Paskutinį teismą (2, 12–13; 4, 12; 5, 9–12) ir Kalno pamokslo (Mt 5–7) atgarsiuose (1, 2. 4. 20; 2, 13; 3, 18; 4, 4. 11). Po reformacijos Jokūbo laiškas buvo kritikuotas kristologijos ir soteriologijos požiūriu, kai kurios mintys (2, 14–26) laikytos polemika su apaštalo Pauliaus mokymu apie išganymą (Rom 3, 28; Gal 2, 16). Katalikų sakramentologijoje iš raginimo ligonius patepti aliejumi Viešpaties vardu (5, 14–15) kildinamas Ligonių patepimo sakramentas.
2919