Jòlis (sen. isl. jól, sen. dan., norv., šved. iul), senovės skandinavų žiemos šventė. Manoma, buvo švenčiama senovės skandinavų iuliro mėnesį (lapkričio 14–gruodžio 12), Snorri Sturlusono teigimu, – viduržiemį. Jolis pažymėdavo baigtus ūkio darbus, spėjama, sietas su žiemos saulėgrįža. Apie senovės papročius išlikę mažai duomenų, pagrindiniai šaltiniai – skaldų poezija, norvegų senovės teisynai, sagos. Anot teisynų, Jolis būdavo švenčiamas rudenį, daromas ir geriamas alus, švęsti turėdavę mažiausiai 3 ūkininkai (bondai). Alų laimindavo, jo aukodavo dievams (Odinui, Frėjui, Njordui, Torui), gerdavo už gerus metus ir taiką. Skaldai mini, kad per Jolį įprasta gerti alų. Manoma, Jolis buvo siejamas su dievu Odinu (vienas jo vardų – Jolniras), kuris davęs žmonėms svaiginamuosius gėrimus. Apgirtimas ar ekstazė turėję sukurti ryšį tarp žmonių ir dievų bei kitų antgamtinių jėgų. Odinas veikia ir mirusiųjų pasaulyje, todėl Jolis siejamas su mirusiųjų kultu, buvo tikima, kad per Jolį jodavę pulkai numirėlių, kuriems vadovavęs Odinas.
Įsigalėjus krikščionybei Jolis sutapatintas su Kalėdomis, bet vadintas senuoju pavadinimu. Vidurinių amžių skandinavų šventimo papročiuose gausu senojo Jolio elementų. Tikėta, tamsiausiu metų laiku į naujus būstus keliauja alvai, troliai, prisikelia numirėliai. Mirę sava mirtimi ir palaidoti pilkapiuose žmonės saugo namus ir giminę, per Kalėdas jiems būdavo aukojama valgio ir gėrimo. Žmonių, mirusių per anksti ar prievartine mirtimi, sielos klajodavusios, braudavusios į namus, vogdavusios maistą (jas sutikdavo svetingai arba bandydavo apsiginti).
Švedijoje, Norvegijoje vienas svarbiausių šventės atributų buvo šiaudai; jais nuklodavo bažnyčių ir namų grindis tikėdami, kad jie sugersią palaidumą ir nešvarą, iš šiaudų burdavo ir pranašaudavo. Namuose ant šiaudų miegodavo (lovas palikdavo dievams ir dvasioms). Per šventę iš specialių indų gerdavo alų ir kitus svaigalus. Ypatinga galia buvo priskiriama duonai, kepdavo specialią – apvalų, ornamentais puoštą kepalą, dalydavo nepažįstamiems, ypač neturtėliams, iš trupinių burdavo. Šventės vaišes palikdavo per naktį (arba per visas Kalėdas), dievams ir dvasioms padėdavo didelį duonos kepalą, peilį, vakare ir naktį degindavo žvakes. Būdavo šokama, dėvimos ožio, arklio, meškos kaukės, buriama ir pranašaujama. Valdovų dvaruose pranašauta aukojant gėrimo dievams. Būdavo sėdima per naktį lauke bandant prisišaukti elfus ar trolius, kurie pasakytų ateitį. Valdovų rūmų paprotys Naujųjų metų išvakarėse dovanoti dvariškiams dovanas vėliau imtas sieti su Kalėdomis.
2032