Jonas Aistis

Jonas Aistis

Áistis Jonas, tikr. Aleksandrãvičius, iki 1940 Kossù-Aleksandrãvičius, Kúosa-Aleksandrškis 1904 07 07Kampiškės (Rumšiškių vlsč.) 1973 06 13Vašingtonas (2000 perlaidotas Rumšiškėse), lietuvių poetas. Studijavo Vytauto Didžiojo universitete lituanistiką, 1936–40 literatūrą Grenoblio universitete. Dr. (1944; disertacija apie Evangelijų vertimus į provansalų kalbą). 1944–46 dirbo Nicos archyve, Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje. 1946 persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Dėstė Marianapolio kolegijoje lietuvių kalbą, Laisvosios Europos komitetui (įkurtas 1949) rengė okupuotos Lietuvos periodikos ir knygų apžvalgas. Nuo 1958 dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Kūryba

J. Aistis – vienas žymiausių lietuvių poetų neoromantikų. Priklausė žurnalo Pjūvis literatūrinei grupuotei. Eilėraščius pradėjo skelbti 1926. Išleido poezijos rinkinį Eilėraščiai (1932), Imago mortis (1934), Užgesę chimeros akys (1937; Lietuvos valstybinė literatūros premija), rinktinę Poezija (1940). Poezijoje ryšku neoromantizmo principai: idealo ir realybės priešprieša, tradicinės kaimo pasaulėjautos moderni išraiška, emocinės išpažinties stilistika. Tradicinę romantizmo nuostatą, jog poetas yra tautos pasaulėvaizdžio reiškėjas, J. Aistis atskleidė subtiliais vidiniais išgyvenimais, nuspalvintais rezignacijos. Artėjančios Europos istorinės katastrofos ir Lietuvos žlugimo nuojauta perteikiama romantiniais viduramžių įvaizdžiais, Lietuvos istorijos motyvais. J. Aistis rėmėsi romantine katarsio interpretacija – kūryba gimsta iš kančios, liūdesys neatsiejamai susijęs su grožiu.

Jonas Aistis (apie 1945)

Išskirtinė J. Aisčio lyrikos savybė – eleginė nuotaika, graudumas, intymumas. Poezijos subjektas – nelaimingas, nusivylęs, istorinių aplinkybių valdomas žmogus. J. Aisčio eilėraščiai, atskleidžiantys žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, artimi dainiškajai lietuvių lyrikai. Poetinis išgyvenimas, vaizdinė medžiaga ir kompozicija pajungta vidiniam muzikalumui. Eilėraščio struktūrai būdinga krintanti tonacija, lėta ritmika; naudojama Vakarų Europos poezijos ištobulinta forma (sonetas, rondo). Karo ir pokario metų lyrikoje (rinkinys Be tėvynės brangios 1942, Nemuno ilgesys 1947, Sesuo buitis 1951, Kristaliniam karste 1957) desperatiškas tėvynės ilgesys, vienatvės svetimame krašte išgyvenimai reiškiami klasikine lakoniška forma.

J. Aistis – lietuvių eseistikos vienas pradininkų (knyga Dievai ir smūtkeliai 1935). Knygos Apie laiką ir žmones (1954), Milfordo gatvės elegijos (1969) pasižymi originaliais tragiško lietuvių tautos istorinio likimo ir praeities apmąstymais, plastiškais vaizdais, ironiška intonacija, aiškiu stiliumi. J. Aisčio poezija turėjo didelį poveikį 4–5 dešimtmečio poetų kartai. Dar išleista laiškų knyga Laiškai: 1929–1973 (2004), poezijos rinktinės Užgesę chimeros akys (2005), Chimeros akys (2008).

Apdovanojimai

Lietuvos valstybinė literatūros premija (1937).

Atminimo įamžinimas

1996 įsteigtas J. Aisčio muziejus Rumšiškėse. Nuo 2004 Kaišiadorių rajono savivaldybė kasmet skiria J. Aisčio premiją už jo kūrybos tyrimus ir sklaidą, aistiškos dvasios puoselėjimą.

54

R: Poezija Chicago 1961, Katarsis Vilnius 1988, Raštai 3 t. Chicago 1988–2004, Daina graudyn ir įstabyn Vilnius 1991. L: V. Kubilius Jonas Aistis Vilnius 1999; Jonas Aistis: „Praregėjęs ilgesio akim“: mokslinės konferencijos medžiaga sudarė R. Brūzgienė Vilnius 2004.