Basanãvičius Jonas 1851 11 23Ožkabaliai (Bartninkų vlsč.) 1927 02 16Vilnius (palaidotas Rasų kapinėse), lietuvių tautinio judėjimo veikėjas ir ideologas, mokslininkas, gydytojas. V. Basanavičiaus brolis. Vasario 16 Akto signataras. Lietuvos universiteto garbės narys, profesorius (1923). Bulgarijos mokslų akademijos narys (1902). Gimė pasiturinčių valstiečių šeimoje. 1873 baigė Marijampolės gimnaziją (sidabro medaliu), įstojo į Maskvos universitetą. 1873–74 mokėsi Istorijos ir filologijos, 1874–79 – Medicinos fakultete. Jau studijų metais domėjosi ir Lietuvos istorija bei archeologija, rinko lietuvių tautosaką. Siekė lietuvių spaudos draudimo panaikinimo, rūpinosi liaudies švietimu.
Jonas Basanavičius
Bulgarijoje
1879–1905 gyveno Bulgarijoje. 1879–82 Lom Palankos (dabar Lomas) ligoninės direktorius ir gydytojas. 1882–84 tobulinosi Prahoje. Grįžęs į Bulgariją dirbo gydytoju 1884–85 Elenoje, 1885–92 – Lom Palankoje, 1892–1905 – Varnoje. 1891 suteikta Bulgarijos pilietybė. 1894 tapo Bulgarijos kunigaikščio Ferdinando I rūmų Varnoje gydytoju (1905 išsitarnavo pensiją). Aktyviai dalyvavo Bulgarijos visuomenės, politiniame ir kultūros gyvenime. Bendradarbiavo su Tirnovo konstitucijos šalininkais – liberalų partija. 1887 Lom Palankoje į J. Basanavičiaus gyvybę dėl politinių motyvų pasikėsino rusofobas Aleksandras Manuilovas. Nuo 1894 aktyvus Bulgarijos demokratų partijos, įvairių mokslinių draugijų narys. Rinko bulgarų tautosaką bei etnografinę medžiagą.
Jonas Basanavičius (1882, Praha)
Bendradarbiavimas lietuvių spaudoje
1880–82 bendradarbiavo Mažosios Lietuvos lietuvių periodinėje spaudoje (Keleivis, Lietuviška ceitunga), palaikė ryšius su Mažosios ir Didžiosios Lietuvos visuomenės veikėjais bei rašytojais.
pirmasis Aušros numeris
1883 parengė pirmuosius mėnraščio Aušra numerius, pasirašė pirmojo numerio leidėju, iki 1886 buvo vienas pagrindinių bendradarbių – parašė apie 70 straipsnių, kuriuose propagavo lietuvių kalbą, tautosaką, istoriją, skatino lietuvių tautinės savimonės formavimąsi. Straipsnyje Priedėlis prie lietuviško klausimo (Apšvieta 1892) iškėlė nepriklausomos Lietuvos idėją; Lietuvos ir Lenkijos uniją ir 1863–1864 sukilimą laikė klaidomis, ragino atsisakyti unijinių tradicijų (pirmiausia lenkų kalbos). Rusijai siūlė kompromisą – lietuviai atsisako sąjungos su Lenkija idėjos ir paklūsta imperijai, o ši nebevaržo lietuvių tautinės kultūros plėtros ir panaikina lietuvių spaudos draudimą (tai buvo lietuvių tautinio judėjimo atsakas į lenkų nacionalizmo pavojų lietuvių kultūrai). J. Basanavičius manė, kad Lietuvos bajorai, atsisakę praeities tradicijų ir grįžę prie lietuvių kalbos, gali įsilieti į lietuvių naciją.
J. Basanavičiaus atvirlaiškis Vienybės lietuvninkų redaktoriui P. Mikolainiui (1903 08 13, Varna; Trakų istorijos muziejus)
Visuomeninė ir politinė veikla
Lietuvių mokslo draugija 1912 (J. Basanavičius sėdi antroje eilėje centre; Trakų istorijos muziejus)
Nuo 1905 iki mirties gyveno Vilniuje (su pertraukomis). Tapo doroviniu tautos autoritetu. Dalyvavo visose svarbiausiose akcijose, kur buvo atstovaujama lietuvių tautos interesams, ir atkuriant Lietuvos valstybingumą. 1905 su kitais parengė memorandumą dėl Lietuvos autonomijos (įteiktas Rusijos Ministrų Tarybos pirmininkui S. Vittei). Buvo Didžiojo Vilniaus seimo iniciatorius, vienas organizatorių ir pirmininkų. Per seimą derino konservatyvių ir radikalių politikų pozicijas, jo pastangomis buvo priimti nutarimai dėl Lietuvos autonomijos etnografinėse ribose ir lietuvių kalbos teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. J. Basanavičiaus iniciatyva 1905 įkurta Tautiškoji lietuvių demokratų partija (sukūrė partijos programos projektą), 1906 Kaune suorganizavo partijos kuopą, koordinavusią lietuvių atstovų rinkimus į I Rusijos Valstybės dūmą, pats juose dalyvavo. Daug nuveikė gindamas lietuvių kalbą ir kultūrą nuo lenkinimo.
1906 su kitais parengė Memorandumą popiežiui Pijui X, kuriame reikalavo įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją, atskirą nuo Lenkijos. Po 1905–07 revoliucinių įvykių rėmė viltininkus. Buvo vienas 1907 įsteigtos Sąjungos grąžinti teises lietuvių kalbai Romos katalikų bažnyčiose kūrėjų ir įstatų autorius. Lietuvių mokslo draugijos (įkurta 1907) iniciatorius, steigėjas ir pirmininkas (iki mirties). Redagavo draugijos leidinį Lietuvių tauta. Vilijos akcinės bendrovės organizatorius (1911), Lietuvių ūkininkų bendrovės steigėjas (1913). Dalyvavo daugelio kitų lietuvių draugijų bei organizacijų darbe. Rūpindamasis Tautos namų statyba, 1913 su M. Yču buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas rinkti lėšų. Per I pasaulinį karą liko Vilniuje, dalyvavo lietuvių politinėje ir kultūrinėje veikloje.
J. Basanavičius (sėdi centre) su kitais Lietuvos Tarybos nariais 1917 (Lietuvos nacionalinis muziejus)
1917 09 18–22 Lietuvių konferencijos, kurioje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, pirmininkas; tapo Tarybos nariu, pirmininkavo jos 1918 02 16 posėdžiui, priėmusiam Vasario 16 Aktą; su kitais sutelkė konservatyviuosius ir radikaliuosius lietuvių politikus šiam aktui pasirašyti. Kai 1919 01–04 Raudonoji armija buvo užėmusi Vilnių, dirbo steigiamo Istorijos ir etnografijos muziejaus direktoriumi. Pasiliko ir lenkų valdomame Vilniuje. Saugojo Lietuvių mokslo draugijos turtą, su kitais gynė lietuvių teises.
Kūryba
Pirmasis J. Basanavičiaus mokslinis rašinys – lenkų žurnale Niwa išspausdinta A. H. Kirkoro Slavų pradžios apybraižų (lenkų kalba, 1878) recenzija.
Nuo 1881 spaudoje rašė apie sanitariją. 1891 Bulgarijoje išleistas šios srities didžiausias veikalas Bulgarijos sanitarinės etnografijos medžiaga. Lomo apygarda. J. Basanavičius laikomas antropologijos mokslo Bulgarijoje pradininku. Iš viso paskelbė apie 40 mokslo studijų ir apie 140 istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos straipsnių. Daugiausia tyrė lietuvių etnogenezę ir kultūrą. Ypač reikšmingi J. Basanavičiaus surinkti ir paskelbti lietuvių tautosakos rinkiniai Lietuviškos pasakos (2 dalys 1898–1902); Ožkabalių dainos (2 tomai 1902); Iš gyvenimo vėlių bei velnių (1903); Lietuviškos pasakos įvairios (4 dalys 1903–05). 1993–2004 išleista Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos 15 tomų. J. Basanavičius iškėlė ir stengėsi pagrįsti romantinę lietuvių kilmės iš trakų ir frygų hipotezę. Surinko, iš dalies paskelbė daug medžiagos apie rašytojus V. Pietarį, J. Zauerveiną, A. Strazdą ir kitus.
paminklas Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje (1996, skulptorius A. Žukauskas, © LATGA, 2020, architektas V. Balčiūnas)
Atminimo puoselėjimas
1992 įsteigta valstybinė Basanavičiaus premija (už lietuvių etninės kultūros puoselėjimą). Nuo 1997 Vilniuje veikia J. Basanavičiaus draugija. Ožkabaliuose, J. Basanavičiaus gimtajame name, įrengtas muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicinis padalinys).
R: D‑ro Jono Basanavičiaus autobiografija Vilnius 1936, 2 leidimas; J. Basanavičius Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija Vilnius 1997; Rinktiniai raštai Vilnius 1970. L: V. Budvytis Jonas Basanavičius. Gyvenimas ir veikla Vilniuje Vilnius 2019; A. Nezabitauskis Basanavičius Kaunas 1938 Vilnius 22001; E. Raila Lietuvystės Mozė: Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija Vilnius 2020; A. Visockis Bulgarija Basanavičius Lietuva Vilnius 1992.
410