Buridãnas Jonas (pranc. Jean Buridan, lot. Joannes Buridanus) apie 1300Béthune apie 1358, prancūzų filosofas. Nominalizmo atstovas.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
Studijavo Paryžiaus universitete pas W. Ockhamą. Vėliau tapo šio universiteto Menų fakulteto profesoriumi, 1328 ir 1340 – rektoriumi. Alberto Sakso mokytojas.
Tyrimų kryptys ir idėjos
Plėtojo Jono Filopono ir Avicenos impulso teoriją, teigė, kad kūnas po impulso nustoja judėti dėl aplinkos pasipriešinimo.
Tyrinėjo loginės semantikos klausimus. Pasak J. Buridano, nagrinėjant logikos klausimus būtina atsižvelgti į žodžių prasmę, jų vartojimo aplinkybes, kontekstą. Pabrėžė žodžių, reiškiančių tikėjimą ir žinojimą, galimą dviprasmiškumą. Rutuliojo semantinių antinomijų teoriją: nagrinėjo sofizmus, siūlė būdus jiems išspręsti (vienas jų vadinamas Buridano tiltu). J. Buridanas teigė filosofijos savarankiškumą teologijos atžvilgiu.
Tradicinės metafizikos klausimus (pavyzdžiui, universalijų problemą) suprato kaip logikos ar kalbos dalykų painiojimą, juos galėtų išspręsti kruopšti kalbos analizė.
Bandė rasti kompromisą tarp požiūrių, teikusių viršenybę arba protui, arba valiai. Anot jo, valia neprieštarauja protui (iš šių teiginių kylančio laisvos valios paradokso atsirado posakis Buridano asilas).
Įtaka
J. Buridano tyrinėjimai skatino atsisakyti Aristotelio fizikos dogmų, atvėrė kelią Renesanso ir naujųjų laikų mokslo laimėjimams.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Traktatas apie begalybę (Tractatus de Infinito), Sofizmai (Sophismata), Logikos santrauka (Compendium Logicae), Dialektikos santrauka (Summulae de dialectica, abu išleisti 1487), Klausimai Aristotelio Etikos 10 knygai (Quaestiones in X libros Ethicorum Aristotelis, išleista 1489), Pasekmės (Consequentie, išleista 1493).