Jonas Garalevičius
Garalẽvičius Jonas, Ralỹs‑Garalẽvičius 1871 02 21Žalpiai (Raseinių apskr.) 1943 04 10Kaunas, muzikos instrumentų meistras, sklandytuvų konstruktorius, technikos išradėjas, administracijos darbuotojas.
Biografijos faktai
Palangoje pas vargonininką pramoko vargonauti. 1884 tarnaudamas raštininku Tukumo dvare (Kurše, Latvija) pas kunigaikštį Livaną su kunigaikščiu sumeistravo saloninius vargonus. 1884–98 vargonus statyti mokėsi ir dirbo B. Grünebergo vargonų įmonėje Stettine. Nuo 1898 Kaune turėjo vargonų dirbtuvę (sunaikinta per I pasaulinį karą).
Parašė 3 skambinimo citra ir kanklėmis vadovėlius (visi išleisti 1910), laikrodininkystės vadovėlį, straipsnių (J. Garalevičiaus pavarde, Vargonininko Suvalkiečio, Vargonininko Trumpaplaukio ir kitais slapyvardžiais) apie kankles, vargonus ir jų terminiją, vargonininkus.
1911 savo dirbtuvėse Kaune su A. Kalvinskiu sukonstravo ir pagamino pirmuosius Lietuvoje sklandytuvus. Padarė keletą technikos išradimų (juos patentavo), tarp jų – patobulintas metalo tekinimo stakles. Per I pasaulinį karą Rusijoje vadovavo karinėms gamykloms.
Nuo 20 a. pradžios dalyvavo lietuvių tautinio atgimimo sąjūdyje, draugijos Daina veikloje. Šv. Grigaliaus draugijos įkūrimo iniciatorius (nuo 1907). 1918 buvo Lietuvos Tarybos įgaliotinis Kauno miestui ir apskričiai. Vėliau tarnavo ministerijose, buvo Kauno amatų mokyklos direktorius, lombardo direktorius.
1929 už J. Garalevičiaus lėšas pastatytas Žalpių bažnyčios Šv. Benedikto didysis altorius; suprojektavo savo paties antkapinį paminklą Žalpių kapinėse.
Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos Šiluvoje vargonai (1902, meistras J. Garalevičius, 1978 restauruoti Vilniaus vargonų dirbtuvės)
Vargonai
1898–1915 suremontavo, restauravo, perstatė apie 100 vargonų; dar pastatė naujus Lietuvoje, Baltarusijoje (Breslaujoje), Latvijoje, Lenkijoje (trejus Seinų katedroje; vieneri jų yra geriausieji J. Garalevičiaus vargonai), Ukrainoje (Smiloje).
Žymiausieji, paminkliniai, jo pastatyti vargonai Želvoje (1898), Šiluvoje (1902), Lazdijuose (1908), Plateliuose (1909), Prienuose (20 a. pradžia); kiti svarbesnieji – Kavarske (1898; pirmieji J. Garalevičiaus pastatyti vargonai; apie 1925 sunaikinti statant čeko Jono Kutnos vargonus), Garliavoje (1898; 1930 sunaikinti statant B. Goebelio pirmuosius Lietuvoje elektrinius vargonus), Utenoje (1899), Skriaudžiuose (20 a. pradžia), Duokiškyje (po 1906), Šilavote (1908), Vilkijoje (po 1908), Meteliuose (1909), Birštone (po 1909), Seredžiuje (po 1913), Telšiuose (iki 1915), Pakruojyje, Raseiniuose, Simne, Veliuonoje (vieninteliai jo pneumatiniai vargonai).
J. Garalevičiaus vargonai geros kokybės (pirmasis juos įvertino J. Naujalis), romantinio stiliaus; balsai imituoja švelniuosius simfoninio orkestro instrumentus, ypač styginius. Oro skirstymo dėžės sklendinės, traktūra mechaninė. Geriausieji J. Garalevičiaus vargonai 2 manualų ir pedalų, keliolikos registrų; daug padirbo ir paprastesnių, vieno manualo. Savo vargonus retai žymėjo firmos ženklu, todėl daugelio jų autorystė sunkiai nustatoma.
Kiti instrumentai
1901–14 su J. Astrausku Lietuvos ir užsienio rinkai pagamino daugiau kaip 2000 styginių instrumentų – citrų su 15–25 stygomis, 3, 6 klavišais ir be jų, suvalkietiškųjų dvylikastygių kanklių.
L: R. Gučas Vargonų meistras Jonas Garalevičius / Muzika ir teatras kn. 10 1974; Kelmės dekanato bažnyčios ir vienuolynai / sud. D. Klajumienė Vilnius 2008.
1352
Vargonininkas Suvalkietis; Vargonininkas Trumpaplaukis