Jõnas Gentiẽtis (John of Gaunt) 1340 03Gentas 1399 02 03Londonas, Anglijos valstybės ir karo veikėjas. Princas. Anglijos karaliaus Eduardo III ketvirtas sūnus. Eduardo (Juodojo princo) brolis. Henriko IV tėvas. 1359 vedė Lancasterio kunigaikščio Henriko dukterį Blanche’ą ir po Henriko mirties paveldėjo Lankasterių Anglijos ir Velso valdas. Per Šimtametį karą (1337–1453) tarnavo Juodojo princo kariuomenėje, kuri veikė Prancūzijoje ir Ispanijoje. Antrąkart vedęs Kastilijos ir Leono karaliaus Henriko dukterį Konstanciją reiškė pretenzijas į Kastilijos ir Leono sostą; 1367 prie Nájeros sumušė Henriko Trastamaros (nuo 1369 Kastilijos ir Leono karalius Henrikas II) kariuomenę, vėliau prisidėjo prie Juodojo princo kariuomenės, kuri įtvirtino anglų valdžią Prancūzijos pietuose. Juodajam princui dėl ligos grįžus į Angliją vadovavo Anglijos kariuomenei, iki 1380 prarado daugumą Prancūzijoje nukariautų teritorijų. 1386 nesėkmingai įsiveržė į Kastiliją.
Lankasterio kunigaikščio Jono Gentiečio portretas (tempera, apie 1593, priskiriama Lucasui Corneliszui de Kockui, Beaufort’o kunigaikščio privati kolekcija Badmintono rūmuose, Glosteršyre)
Jonas Gentietis su favorite Alice’a Perrers vyravo ir Anglijos vidaus politikoje, prieš jį kovojo Parlamentas ir Juodasis princas. 1377 karaliumi tapus Juodojo princo sūnui Ričardui II, Jonas Gentietis faktiškai kontroliavo vyriausybę ir rėmė karalių. Pastarasis 1397 patvirtino Jono Gentiečio ir jo trečiosios žmonos, buvusios meilužės Catherine’os Swynford, nesantuokinių vaikų teises į tėvo palikimą.
Santiago de Compostelos miestas pasiduoda Jonui Gentiečiui (Jeano Froissart’o Kronikų iliuminacija, 15 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
2271