Jonas Grinius

Grnius Jonas 1902 03 05Giminėnai (Joniškio vlsč., Šiaulių apskr.) 1980 11 10Miunchenas (1998 perlaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune), lietuvių literatūrologas ir menotyrininkas. A. Grinienės vyras. Lietuvių katalikų mokslo akademijos narys (1959).

Gyvenimo faktai

1926 baigė Lietuvos universiteto Teologijos ir filosofijos fakultetą. Grenoblio universitete ir Sorbonoje studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą, estetiką, meno istoriją. Bendravo su O. Milašiumi. Iki 1940 Vytauto Didžiojo universitete dėstė prancūzų kalbą ir literatūrą, meno istoriją, estetiką. 1936 žurnale Naujoji Romuva paskelbė (su kitais) deklaraciją, kuri vėliau tapo lietuvių pasipriešinimo organizacijos Lietuvių frontas pradžia. 1943 nacių kalintas Kauno kalėjime.

Jonas Grinius

Veikla užsienyje

1944 pasitraukė į Vokietiją. Išeivijoje organizavo lietuvių spaudą, kūrė lietuvių gimnazijas, dalyvavo politinėje veikloje, kultūros ir literatūros gyvenime, rašė knygų, spektaklių recenzijas. Buvo Darbo federacijos atstovas Vyriausiame Lietuvos išlaisvinimo komitete. 1958–60 Vasario 16 gimnazijos Hüttenfelde direktorius, vėliau joje dėstė prancūzų ir rusų kalbas.

Darbas žiniasklaidoje

Redagavo žurnalus Ateitis (1924–25), Židinys (1930–40), XX amžius (1936–40). 1955–58 dirbo radijuje Amerikos balsas. Bendradarbiavo Lietuvių enciklopedijoje, parašė straipsnius apie lietuvių literatūrą Visuotinės literatūros istorijai (Histoire générale des littératures 1962), Pasaulio literatūros leksikonui (Lexikon der Weltliteratur 1966).

Filosofinės pažiūros

J. Griniaus filosofinėms pažiūroms būdinga neotomistinė būties samprata, etikos problematika.

Literatūros mokslas

Literatūros moksle reiškėsi kaip krikščionis humanistas. Kūrinį vertino už jame keliamas žmogiškąsias vertybes. Teigė, kad meno svarbiausias objektas yra Dievas ir žmogus, o kūrinys turi atspindėti tam tikrą pasaulėžiūrą, nes jis stiprina tautos vienybę, atstovauja tautai pasaulyje. Literatūros kritikai turintys būti tarpininkais tarp kūrėjo ir visuomenės, ugdyti jos skonį, informuoti, atskleisti kūrinių grožį ir trūkumus, įtakas. Kūrinio prasmės analizė esanti svarbesnė už formos, nes ši neatskleidžia grožio ir vertės.

Analizavo V. Krėvės istorines dramas, Maironio kūrybos reikšmę lietuvių tautai, K. Donelaičio, J. Tumo-Vaižganto, Šatrijos Raganos, J. Aisčio, V. Ramono, A. Vaičiulaičio ir kitų rašytojų kūrybą.

Veikalai

Parašė vadovėlių (Visuotinės literatūros istorija, su J. Ambrazevičiumi ir A. Vaičiulaičiu, 2 t. 1931–32 ²1991), knygas Grožis ir menas: Estetikos pagrindai (1938 ³2002), Vilniaus meno paminklai (1940 ²1992), studijų apie O. Milašių (O. V. Milašius – poetas 1930), V. Mykolaitį-Putiną (Putino lyrika 1932, Vincas Mykolaitis-Putinas kaip poetas / Vincas Mykolaitis-Putinas als Dichter 1966), apie lietuvių literatūrą Rašytojo laisvė ir įsipareigojimas (1948), Poezijos krizė (1952), Lietuvių literatūra ir Lietuvos menas sovietinimo veidrodyje (Literature and the Arts in Captive Lithuania 1956, Litauische Literatur und Kunst Litauens im Spiegel der Sowjetisierung 1963), Vertybių konfliktas dabarties lietuvių literatūroje (1967).

Sukūrė istorinių dramų Sąžinė (1929), Žiurkių kamera (1954), Gulbės giesmė (1962, pastatyta pavadinimu Barbora ir Žygimantas 2010, režisierius J. Vaitkus).

R: Veidai ir problemos lietuvių literatūroje 2 t. Roma 1973–77. L: V. Natkevičius Jonas Grinius: Žydrojo romantizmo besiilgint Roma 1992.