Jono Kazimiero Sapiegos portretas (aliejus, 1709, nežinomas dailininkas, Vavelio karalių pilis)
Sapiegà Jonas Kazimieras ? 1730 02 22Rawicz, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Rusijos imperijos valstybės ir karo veikėjas. Feldmaršalas (1726, Rusijos kariuomenėje). Povilo Jono Sapiegos vaikaitis, Pranciškaus Stepono Sapiegos ir Onos Liubomirskaitės sūnus. Petro Povilo Sapiegos tėvas. Turėjo didelių valdų Didžiojoje Lenkijoje (jas kaip kraitį dovanojo jo žmona Liudvika Opalinskaitė), t. p. dabartinėje Baltarusijoje. Mokėsi pas jėzuitus: iš pradžių veikiausiai Varšuvoje, vėliau Brunsberge (Prūsija; dabar Braniewo, Lenkija). Dominyko Mikalojaus Radvilos, kuris vėliau vedė jo motiną, rūpesčiu 1692–97 edukacijos tikslais keliavo po Olandiją, Angliją, Prancūziją. Nuo 1698 buvo Babruisko seniūnas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šarvuotųjų raitelių karininkas (rotmistras). Nedalyvavo 1700 Valkininkų mūšyje, dėl to iš jo nebuvo atimti (kaip iš kitų Sapiegų) dvarai ir pareigos.
Iš pradžių rėmė Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdovą saksą Augustą II, nuo 1702 – Stanislovą Leščinskį ir Švedijos karalių Karolį XII. Savo kareivių ir Karolio XII buvo vertinamas kaip talentingas karo vadas. Tapo vienu 1704 antisaksiškos Varšuvos konfederacijos vadovų, pasirašė jos aktą. Su pusbroliu Jurgiu Stanislovu Sapiega netoli Pułtusko 1704 sumušė Augusto II dalinį. Už tai ATR valdovo Stanislovo Leščinskio paaukštintas: 1706–08 buvo Didžiosios Lenkijos generalinis seniūnas, 1708–09 – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas. 1709 atgavusio ATR sostą Augusto II amnestuotas, bet neteko pareigų. 1709 pabaigoje vėl ėmė maištauti prieš Augustą II, bet buvo nugalėtas, išvyko į užsienį; turkų tvirtovėje Benderuose (dabar Moldavija) prisidėjo prie Karolio XII ir Stanislovo Leščinskio. Jų buvo nepalankiai sutiktas, todėl vėl pakeitė poziciją ir iš ATR valdovo Augusto II antrą kartą išsirūpino amnestiją.
Ieškodamas Rusijos veikėjų paramos 1720 nusiuntė laišką A. Menšikovui (Rusijos valstybės ir karo veikėjas, caro Petro I favoritas) prašydamas jo dukters vedybų su savo sūnumi Petru ir išsiuntė jį į Sankt Peterburgą. A. Menšikovas sutiko su sąlyga, kad J. K. Sapiega paremtų jo kandidatūrą į Kuršo kunigaikščius. Planuotos vedybos neįvyko. J. K. Sapiega apvesdino sūnų su Rusijos imperatorienės Jekaterinos I (jos giminės Skavronskiai gyveno J. K. Sapiegos dvare Kurše) brolio K. Skavronskio dukterimi S. Skavronskaite ir tuo įgijo Rusijos valdovės palankumą: 1726 tapo Rusijos feldmaršalu, 1727 – Sankt Peterburgo generalgubernatoriumi ir apygardos kariuomenės vadu. Jekaterinai I 1727 mirus J. K. Sapiega neteko įtakos Rusijoje ir 1728 buvo išsiųstas į ATR. Mirė nuo džiovos.
Rusijos Aleksandro Neviškio ordinas (1726).
L: Polski słownik biograficzny t. 35 d. 1 Warszawa–Kraków 1994.
415