Jõnas Liùksemburgas (ček. Jan Lucemburský, vok. Johann von Luxemburg), Jõnas Liuksemburgiẽtis 1296 08 10Liuksemburgas 1346 08 26Crécy-en-Ponthieu (Šiaurės vakarų Prancūzija), Čekijos (Bohemijos) karalius (1310–46), Liuksemburgo grafas. Liuksemburgų dinastijos. Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Henriko VII sūnus. Kai tėvas mirė (1313), buvo per jaunas, kad taptų imperatoriumi, todėl parėmė Liudviko IV Bavaro kandidatūrą. Vėliau sudaręs sąjungą su popiežiumi Klemensu VI pasiekė, kad 1346 imperatoriumi būtų išrinktas sūnus Karolis. Kaip Pršemislų įpėdinis (buvo vedęs Vaclovo II dukterį) iki 1335 pretendavo į Lenkijos sostą. Prijungė prie Čekijos dalį Lužicos (1320–29 laikotarpis) ir Silezijos (1327–30). Dalyvavo daugelyje to meto ginkluotų konfliktų (Vengrijoje, Austrijoje, Anglijoje ir kitur). Jonas Liuksemburgas popiežiaus Jono XXII buvo paskirtas vadovauti kryžiaus žygiui į Palestiną; vietoj jo gavo leidimą 1329 surengti kryžiaus žygį į Žemaitiją.
Jono Liuksemburgo biustas (14 a. antra pusė; Šv. Vito katedra Prahos hrade)
Jono Liuksemburgo biustas (14 a. antra pusė; Šv. Vito katedra Prahos hrade)
Jono Liuksemburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro Wernerio von Orselno sutartis prieš Lenkijos karalių Vladislovą I Lokietką (1329 03 12, Torunė; Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoriskių biblioteka)
Didelė jo kariuomenė (pasak Vygando Marburgiečio, vien riterių – 300) buvo pačiam Vokiečių ordinui (VO) netikėta. Jono Liuksemburgo reikalavimu tarp tuomet kariaujančių VO ir Lenkijos buvo sudarytos paliaubos ir jungtinės VO bei Jono Liuksemburgo pajėgos įsiveržė į Žemaitiją. Atremti tokios gausios ir stiprios kariuomenės žemaičiai nepajėgė – buvo užimtos Aukaimio, Gedimino, Gegužės, Medvėgalio ir Žiesdytės pilys (jos sudarė Žemaičių gynybinių pilių sistemos pagrindą). Vien Medvėgalyje, užimtame po atkaklios kovos (apšaudžius pilį padegamosiomis strėlėmis), į nelaisvę pateko apie 3000 žmonių, o iš viso – bent dvigubai daugiau. VO didysis magistras Werneris von Orselnas ketino juos išžudyti, bet Jonas Liuksemburgas užtarė – įsakė paleisti visus, kurie krikštysis. Pakrikštyti belaisviai (apie 6000) pripažino VO valdžią ir buvo paleisti, o po metų, VO negalint apsaugoti Žemaitijos didžiūnų nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino, atsimetė nuo krikščionybės ir vėl tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdiniais.
Jonas Liuksemburgas trumpai gyveno Čekijoje, garsėjo riteriškumu, iš Čekijos savo karo žygiams rinko didelius mokesčius; tai ir sosto reikalų nepaisymas susilpnino karaliaus ir sustiprino čekų didikų valdžią. Per Šimtametį karą Jonas Liuksemburgas kovojo Prancūzijos pusėje ir žuvo per Crécy mūšį.
1412