Sniadẽckis Jonas (lenk. Jan Śniadecki) 1756 08 29Żnin (Kujavijos Pamario vaivadija) 1830 11 09Jašiūnai, Lietuvos astronomas, matematikas, filosofas. A. Sniadeckio brolis. Filosofijos daktaras (1777). Rusijos mokslų akademijos narys korespondentas (1811).
Išsilavinimas ir veikla
1775 baigęs Krokuvos akademiją (dabar Jogailos universitetas) 1776–1803 joje dėstė; profesorius (1781). 1778–81 ir 1803–06 Vokietijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Anglijoje studijavo matematiką, fiziką, astronomiją, karo inžineriją. 1791 įsteigė Krokuvos astronomijos observatoriją, 1792–1803 buvo jos direktorius. 1807–15 Vilniaus universiteto rektorius, 1807–25 Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos direktorius.
Mokslinė veikla ir knygos
1793 Augustave kartu su M. Počobutu stebėjo žiedinį Saulės užtemimą. 1802 atskirai nuo H. W. M. Olberso atrado Paladės asteroidą. Vilniuje stebėjo asteroidus Cererą, Vestą, Mėnulio okultacijas ir užtemimus, žvaigždes, kometas, Saulę. Stebėjimų duomenis skelbė Rusijos mokslų akademijos leidiniuose ir Berlyno astronomijos metraštyje Astronomisches Jahrbuch. Populiarino tikimybių teoriją. 1825–32 su kitais Vilniaus universiteto astronomais ir geodezininkais atliko geodezinius matavimus Lietuvoje ir Kurše sudarant Rusijos imperijos trianguliacijos tinklą (vadovas Carlas Tenneris). Svarbiausi veikalai: Apie matematikos mokslų pradžią, reikšmę ir įtaką (Rozprawa o nauk matematycznych początku, znaczeniu w wptywie na oświeczeniu powszechnie 1781), Algebrinio skaičiavimo teorija, pritaikyta kreivėms (Rachunku algebraicznego teorja przystosowana do linii krzywych 2 t. 1783), Geografija arba matematinis ir fizinis Žemės aprašymas (Geografja czyli opisanie matematyczne i fizyczne Ziemi 1804), Sferinė trigonometrija (Trygonometrja kulista 1817), Apie lošimų skaičiavimą (O rachunku losów 1817).
Jonas Sniadeckis (aliejus, 1823, dailininkas Jonas Rustemas)
Filosofijos veikalai
Svarbiausiame filosofijos veikale Žmogaus proto filosofija (Filozofiia umysłu ludzkiego 1822) J. Sniadeckis nagrinėjo pažinimo klausimus, pritarė anglų empirizmo atstovams F. Baconui, J. Locke’ui, D. Hume’ui ir kitiems, teigė, kad išorinio pasaulio pažinimas prasideda ir baigiasi jutiminiais fenomenais, bendrosios tiesos priklauso nuo jutimų. Pripažino tik indukcijos metodą. Prieštaravo įgimtų idėjų teorijai, teigusiai išorinio pasaulio realumo įgimtumą, kritikavo prancūzų materialistus. Nagrinėjo kalbą kaip mąstymo priemonę, refleksijos, atminties, abstrakcijos, vaizduotės vaidmenį sąvokų susidarymui, mąstymui. Veikaluose Apie filosofiją (O filozofii 1819), Apie metafiziką (O metafizyce 1814) ir kitur kritikavo I. Kanto agnosticizmą ir apriorizmą (nuostatą, kad tam tikros žinios egzistuoja pirmiau patyrimo), jo erdvės ir laiko sampratą, kategorinį imperatyvą, teigė, kad I. Kantas pagrindinius principus ne įrodinėja, bet priima kaip tikrus, jo idėjos gimdo skepticizmą. Traktate Apie Koperniką (O Koperniku 1802) iškėlė filosofinę M. Koperniko sistemos reikšmę. Traktatas buvo išverstas į daugelį Vakarų Europos kalbų, turėjo įtakos filosofiškai interpretuojant M. Koperniko teoriją. Veikale Apie klasikinius ir romantinius raštus (O pismach klassycznych i romantycznych 1819) kritikavo romantizmo estetiką. Teigė, kad romantizmas nesilaiko jokių meno kanonų, bet remiasi tik vaizduote. Anot J. Sniadeckio, romantikai idealizuoja praeitį, barbariškų tautų prietarus, atmeta sveiką protą ir patyrimą. Tikrasis menas esą privalo lavinti skonį. Etalonu laikė Horacijaus ir klasicizmo – Molière’o, J.‑B. Racine’o kūrinius. Teigė, kad meno objektą sudaro grožis, gėris ir blogis.
688