Vatkus Jonas 1944 05 20Armonai (Betygalos vlsč.), lietuvių režisierius, pedagogas. 1974 baigė Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (Zinovijaus Korogodskio kursą), 1980 – Aukštuosius scenaristų ir režisierių kursus Maskvoje. 1974–75 Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1975–78 Kauno dramos teatro režisierius, 1980–88 vyriausiasis režisierius, 1980–90 ir Lietuvos kino studijos režisierius, 1990–94 Lietuvos akademinio dramos teatro meno vadovas, 2008–18 Lietuvos rusų dramos teatro vadovas, 2018–20 vyriausiasis režisierius. Nuo 1981 (su pertraukomis) dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 Lietuvos konservatorija, iki 2004 Lietuvos muzikos akademija; 1988 J. Vaitkaus iniciatyva čia buvo parengtas pirmasis Lietuvoje teatro režisierių kursas; mokiniai: O. Koršunovas, G. Varnas); profesorius (2006). Nuo 1991 dar dėstė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Norvegijos, Suomijos, Danijos, Lenkijos aukštosiose teatro mokyklose.
Jonas Vaitkus
J. Vaitkus. Spektaklio A. Jarry Karalius Ūbas scena (1977, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020)
J. Vaitkus. Spektaklio H. Ibseno Statytojas Solnesas scena (1980, dailininkė J. Malinauskaitė, © LATGA, 2020; iš kairės: Knutas Bruvikas – L. Zelčius, Kaja Fosli – N. Lepeškaitė, Statytojas Solnesas – J. Budraitis, Ragnaras Bruvikas – R. Vaidotas)
Režisavo daugiau kaip 100 dramos ir muzikinių (B. Brechto, K. Weillio Trijų grašių opera 2001, C. Monteverdi Orfėjas 2007, G. Kuprevičiaus Veronika 2009, W. A. Mozarto Don Žuanas 2019) spektaklių Lietuvos ir užsienio (Azerbaidžano, Japonijos, Kazachijos, Norvegijos, Rusijos, Švedijos, Ukrainos) teatruose. Kauno dramos teatre režisuotuose spektakliuose kritikavo miesčionišką visuomenę, jai būdingą konformizmą, plėtojo asmenybės ir aplinkos konflikto, asmenybės degradacijos temas: E. Ignatavičiaus, J. Vaitkaus Svajonių piligrimas (1975), A. Jarry Karalius Ūbas (1977), M. Gorkio Paskutinieji (1978), Ivano Radojevo Raudona ir ruda (1979), H. Ibseno Statytojas Solnesas, J. Glinskio Kingas, Šarūnas (pagal V. Krėvę; visi 1980), Michailo Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje (1982), A. Camus Kaligula (1983), B. Kutavičiaus, S. Gedos Strazdas – žalias paukštis (1984), J. Vaitkaus Literatūros pamokos, W. Shakespeare’o Ričardas II (abu 1985), Golgota (1987, pagal Č. Aitmatovą).
Kiti svarbesni spektakliai, sukurti įvairiuose Lietuvos teatruose: A. Škėmos Pabudimas (1989), A. Mickevičiaus Vėlinės (1990), J. Mišimos Markizė de Sad (1992), A. Strindbergo Sapnas, H. Ibseno Lėlių namai (abu 1995, Kristoforas 1996) ir Visuomenės priešas (2011, 2017), A. Strindbergo Tėvas (1997) ir Didysis kelias (2020), Ingmaro Villqisto Helverio naktis (2003, 2023), Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai (2005, pagal F. Dostojevskį), W. Gombrowicziaus Ivona, Burgundo kunigaikštytė (Auksinis scenos kryžius), Davido Harrowerio Juodvarnis (abu 2007), P. Vaičiūno Patriotai (2008, už abu Auksinis scenos kryžius 2008), Yasminos Reza Atsitiktinis žmogus, G. Grajausko Mergaitė, kurios bijojo Dievas (abu 2010) ir Kas prieš mus (2018), A. Vvedenskio Eglutė pas Ivanovus (2012, Auksinis scenos kryžius 2013), K. Binkio Atžalynas, A. Puškino Eugenijus Oneginas (abu 2013), Nebylys (pagal J. Tumą‑Vaižgantą), W. Shakespeare’o Karalius Lyras (abu 2014), A. Andrejevo Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai, P. Claudelio Apreiškimas Marijai, T. Manno Fjorenca (visi 2016), Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse (2019, pagal V. Majakovskį), S. Kymantaitės‑Čiurlionienės Tie metai, Vydūno Ne sau žmonės (abu 2021), Floriano Zellerio Tėtis, opera‑poema B. Kutavičiaus, S. Gedos Strazdas – žalias paukštis (abu 2023).
J. Vaitkus. Spektaklio A. Mickevičiaus Vėlinės scena (1990, dailininkas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020)
J. Vaitkus. Spektaklio A. Strindbergo Sapnas scena (1995, dailininkas J. Arčikauskas, © LATGA, 2020)
J. Vaitkus. Spektaklio Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai scena (2005, pagal F. Dostojevskį, dailininkė Medilė Šiaulytytė, © LATGA, 2020; centre Archijerėjus Tichonas – V. Grigolis)
Režisūrai būdinga griežta spektaklio struktūra, atviras teatrališkumas, polifoniškumas, ekspresyvumas, poetiškumas, meninių, žanrinių, stilistinių priemonių įvairovė, ryškūs politiniai ir socialiniai akcentai. Spektakliuose savitai derinama žodinė, vaizdinė, muzikinė spektaklio plotmė ir aktoriaus plastinė raiška, itin svarbi aktoriaus individualybė. Režisavo kino filmų (Zodiakas 1986, Don Žuanas 1987, Pabudimas 1989, Strazdas – žalias paukštis 1990, Vienui vieni 2004). Apie J. Vaitkų sukurtas dokumentinis filmas Apie Joną (2015, režisierius Jokūbas Vilius Tūras). Mokiniai: S. Balandis, P. Budrys, I. Dapkūnaitė, A. Gintautaitė, V. Kelmelytė, D. Michelevičiūtė, V. Martinaitis, E. Mikulionytė, A. Sakalauskas, R. Samuolytė, R. Valiukaitė ir kiti.
Apdovanojimai
LSSR valstybinė premija (1987), SSRS valstybinė premija (1989), Lietuvos nacionalinė premija (2003). Kristoforas (1996), Auksinis scenos kryžius (2007, 2008, 2013). Gedimino ordino Karininko kryžius (2007). B. Dauguviečio auskaras (2012).
R: Monologai Vilnius 2007. L: D. Šabasevičienė Teatro piligrimas: Režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybos kontūrai Vilnius 2007; A. A. Bajor Virsmas: Rozmowy z Jonasem Vaitkusem Kraków–Wilno 1991.
1706