jonnai (Iōnes), viena svarbiausių senovės graikų genčių.
Kildinosi iš graikų mitinio protėvio Heleno vaikaičio Jono, laikomo genties mitiniu pradininku. Kalbėjo viena seniausių graikų tarmių (ja sukurtos Homero poemos, Herodoto veikalai, kiti literatūros kūriniai). Dorėnų ir kitų šiaurės vakarų genčių išstumti iš Balkanų pusiasalio jonėnai apie 1050 pr. Kr. kolonizavo Egėjo jūros salas ir Mažosios Azijos vakarinės pakrantės vidurinę dalį, vėliau pavadintą Jonija (achajiškoji kolonizacija). Manoma, 8 a. buvo įkurta Mileto vadovaujama 12 polių sąjunga (dodekapolis), kuriai priklausė Miuntas, Prienė, Efesas, Kolofonas, Lebedas, Tėjas, Klazomenai, Fokaja, Chijas, Samas, Eritrai; 6 a. daugumą polių valdė tironai.
Archajiniu laikotarpiu bei klasikinio laikotarpio pradžioje jonėnų poliai buvo svarbiausi senovės graikų ekonomikos bei kultūros centrai (klestėjo amatai, prekyba, skulptūra, architektūra, sukurta literatūros, istorijos, filosofijos veikalų, Jonijos mokykla); palaikė glaudžius ryšius su Rytų kraštais. 8–6 a. jonėnai aktyviai dalyvavo vadinamojoje didžiojoje kolonizacijoje (antikinės kolonijos).
Nuo 600 pr. Kr. Mažosios Azijos jonėnų poliai priklausė Lidijos karalystei, nuo 546 – Persijai. 500–494 pr. Kr. siekiančių nepriklausomybės polių sukilimą (jonėnų sukilimas) persai nuslopino; Atėnų ir Eretrijos parama jonėnams tapo persų ekspansijos į Balkanus pretekstu (graikų–persų karai). Kalijo taikos sutartimi (449) persai pripažino Mažosios Azijos jonėnų polių nepriklausomybę, bet pagal Antalkido taiką (387 ar 386) jie vėl atiteko Persijai. Nuo 133 pr. Kr. priklausė romėnų Azijos provincijai.
879