Jonijos salos (Paksas)
Jònijos sãlos (Iōnioi Nēsoi, Iōnia Nēsia), salynas Jonijos jūroje, prie Graikijos vakarinių krantų. Priklauso Graikijai. Plotas 2307 km2. 212 000 gyventojų (2011). Didžiausios salos: Kefalonija, Kerkyra, Zakintas, Leukadė, Kitera, Itakė, Paksas.
Jonijos salos susidarė jūrai apsėmus pakrančių kalnagūbrius. Paviršius kalnuotas; didžiausias aukštis 1628 m (Eno kalnas Kefalonijoje). Lygumų daugiausia Kerkyroje. Yra karstinių reljefo formų, urvų, krantuose – grotų. Mediteraninis subtropinis klimatas. Kalnų šlaituose – visžaliai krūmai, miškai, slėniuose – alyvmedžių, tabako plantacijos, citrinmedžių sodai, vynuogynai.
Turizmas. Salas jungia keltai, Leukadę su žemynu – tiltas. Kerkyroje, Kefalonijoje ir Zakinte yra oro uostai. Didžiausi miestai: Kerkyra, Argostolis, Zakintas, Leukadė.
Istorija
Salas, kuriose gyveno graikai, 2 a. pr. Kr. nukariavo romėnai (jos tapo Achajos provincijos dalimi). 4 a. Romos imperijai suirus atiteko Bizantijai. 12 a. pradžioje užimtos kunigaikštystę Sicilijoje įkūrusių normandų. Nuo 1205 priklausė Neapoliui. 14–17 a. salas (1386 Kerkyrą, 1484 Zakintą, 1500 Kefaloniją, 1648 Leukadę) prisijungė Venecijos respublika; čia susiklostė savita graikų-italų kultūra (žymiausi jos atstovai – graikų poetai A. Kalvas ir D. Solomas). Žlugus Venecijos respublikai Jonijos salos 1797 atiteko Prancūzijai. 1799 jas užėmė Rusija ir Turkija. 1800 įkurta vadinamoji Septynių Salų respublika (Rusijos ir Osmanų imperijos protektoratas). Nuo 1807 valdė Prancūzija. 1815 Vienos kongreso Jonijos salos paskelbtos Didžiosios Britanijos protektoratu, 1864 perduotos Graikijai. Per II pasaulinį karą užimtos italų ir vokiečių kariuomenių; 1944 išvaduotos. Labai nukentėjo per 1953 žemės drebėjimą (ypač Kefalonija, Zakintas, Itakė).