įspėjamasis jonizuojančiosios spinduliuotės simbolis
jonizúojančioji spinduliuõtė, dalelės (alfa, beta, neutronų, protonų ir kitų dalelių srautai) arba elektromagnetinės bangos (bangos ilgis mažiau arba lygu 100 nm), sukuriančios jonus terpėje, kurioje sklinda. Jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai – radioaktyviosios medžiagos (jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžia apie 2000 gamtinių ir dirbtinių radionuklidų), kosminiai spinduliai; jonizuojančioji spinduliuotė t. p. kuriama rentgeno aparatuose, atsiranda greitintuvuose, televizijos imtuvuose, elektroniniuose mikroskopuose jiems veikiant.
Terpę tiesiogiai jonizuoja elektringosios dalelės (alfa, beta dalelės, protonai), netiesiogiai (iš pradžių sukuria elektringąsias daleles, kurios judėdamos jonizuoja terpę) – krūvio neturinčios dalelės (neutronai) ir elektromagnetinė spinduliuotė. Jonizuojančioji spinduliuotė terpę ne tik jonizuoja, bet ir sužadina terpės atomus atiduodama dalį savo energijos. Jonizuojančiosios spinduliuotės sugerties terpėje efektyvumas priklauso nuo jonizuojančiosios spinduliuotės rūšies (pvz., alfa dalelės sugeriamos kur kas labiau negu gama spinduliuotė) ir ją sugeriančios medžiagos savybių. Nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio kinta kai kurios medžiagų savybės, pvz., polimerus apšvitinus didele jonizuojančiosios spinduliuotės doze jie tampa nelankstūs, metalai – trapūs, pakinta brangakmenių spalva. Jonizuojančiąją spinduliuotę gerai sugeriančios medžiagos naudojamos apsaugai nuo jonizuojančiosios spinduliuotės. Palyginti gerai ištirtas jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogui, šio poveikio matas – efektinė apšvitos dozė (lygiavertė apšvitos dozė, pakoreguota pagal nevienodą įvairių žmogaus organų ar audinių jautrumą apšvitai). Kai apšvitos dozė viršija tam tikrą slenkstinę reikšmę, gali atsirasti, pvz., katarakta, odos nudegimas ar spindulinė liga.
Gyvuosiuose organizmuose jonizuojančioji spinduliuotė sukelia genetinių struktūrų įvairius pokyčius – mutacijas (genų, chromosomų, genomo). Lytinėse ląstelėse sukeltos mutacijos gali būti paveldimos (jeigu nėra letalios – tada susiformavęs gemalas būna negyvybingas). Somatinėse ląstelėse įvykusios mutacijos kitoms kartoms nepersiduoda, bet gali būti piktybinių navikų atsiradimo priežastis. Jonizuojančiosios spinduliuotės mutageniškumas lemia jos kancerogeniškumą. Jonizuojančiosios spinduliuotės mutageninis poveikis yra tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis mutageninis poveikis pasireiškia per jos sąveiką su genetine medžiaga – DNR (energijos kvantas tiesiogiai sąveikauja su DNR). Sąveikaujant susidaro purino ir pirimidino bazių laisvieji radikalai, kurių buvimo vietose atsiranda viengrandžiai ir dvigrandžiai DNR trūkiai. Šios pirminės DNR pažaidos, jeigu jos nereparuojamos, gali virsti mutacijomis. Netiesioginį mutageninį poveikį sukelia švitinant susidarantys antriniai mutagenai – laisvieji radikalai (hidroksiradikalas, hidroperoksido radikalas), vandenilio peroksidas, organiniai peroksidai. Jie gali sąveikauti su ląstelės DNR sukeldami jos cheminius ir struktūros pokyčius (pvz., iš apšvitintų audinių, bakterijų gauti ekstraktai sukelia mutacijas). Mutacijas sukelia visų rūšių jonizuojančioji spinduliuotė, bet didelės jonizuojančiosios gebos spinduliuotės (alfa dalelių, neutronų) mutageninis poveikis stipresnis negu mažos (gama, rentgeno spindulių). Jonizuojančiosios spinduliuotės mutageninis poveikis tam tikrame dozių intervale yra tiesiog proporcingas dozei. Pasiekus ribą toliau didinant dozę mutacijų nedaugėja (maksimumo reiškinys). Mutacijoms sužadinti slenkstinės dozės nėra – ir mažos jonizuojančiosios spinduliuotės dozės sukelia mutacijas. Jonizuojančiajai spinduliuotei nevienodai jautrūs skirtingų rūšių organizmai (jautriausi žinduoliai, daug atsparesni paprastesnės sandaros organizmai), tos pačios populiacijos skirtingi individai, t. p. ir to paties organizmo įvairios ląstelės.
Jonizuojančiąją spinduliuotę 1895 atrado W. C. Röntgenas, 1896 A. H. Becquerelis nustatė, kad jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžia radis. Jonizuojančiosios spinduliuotės mutageniškumą 1927 įrodė H. J. Mulleris.
222
597