Jõno laiška, trys Naujojo Testamento Apaštalų raštų knygos. Priskiriami prie Visuotinių laiškų. Parašyti 80–90 m. graikų kalba. Skirti Mažosios Azijos krikščionims (1 Jn ir 2 Jn – bendruomenėms, 3 Jn – bendruomenės vadovui Gajui). Autorių, prisistatantį kaip mačiusį ir girdėjusį tai, ką skelbia (1 Jn 1–3), ir kaip presbiterį (vyresnįjį; 2 Jn 1, 1; 3 Jn 1, 1), tradicija tapatina su apaštalu Jonu. Seniausias neištisas nuorašas išlikęs 5 a. kodekse C 04 (Paryžiaus nacionalinė biblioteka). 1 Jn kalba, stilius ir mokymas primena Evangeliją pagal Joną, o apokaliptiniai motyvai (2, 18) – Apreiškimą Jonui. Negriežtos struktūros tekstas dėl tematikos (gyvenimas Dievo šviesoje – 1, 5–2, 29; Dievo vaikų gyvenimas – 3, 1–4, 6; meilė ir tikėjimas – 4, 7–5, 12; išgelbėjimo viltis – 5, 13–21) ir aforistinės formos panašus ne į epistolinio, o į didaktinio ar homiletinio žanro kūrinį ir asmenišką liudijimą. Kiti du Jono laiškai – trumpiausios Biblijos knygos (2 Jn sudaro 245 žodžiai, 3 Jn – 218 žodžių). Jie išlaikė tipinę laiško formą: autoriaus prisistatymas, adresato įvardijimas ir pasveikinimas, pagrindinė dalis, atsisveikinimas. Laiškuose krikščionys perspėjami dėl ankstyvosioms bendruomenėms kylančių iššūkių: Jėzaus Kristaus įsikūnijimo ir mokymo nepripažinimo (2 Jn 7–11), polinkio į bendruomenių autoritarinį valdymą, atskirumą ir uždarumą (3 Jn 5–12).
2919