Jònos knygà, viena Senojo Testamento Pranašų knygų. Hebrajų Biblijoje priskiriama prie Paskutiniųjų, arba Vėlyvųjų, pranašų, krikščionių – prie Mažųjų pranašų knygų. Parašyta hebrajų kalba 5 a. pr. Kr., pavadinta pagrindinio veikėjo pranašo Jonos (8 a. pr. Kr.) vardu. Jona, prieš savo valią Dievo pašauktas pranašauti Ninevijoje, bandė pabėgti į Taršišą (1, 1–3), bet užtraukė nelaimę visam laivui (1, 4–13). Įmestas į jūrą pateko į didžuvės vidurius ir tik po 3 parų atgailavimo išsigelbėjo (1, 14–2, 11). Paklusęs pakartotiniam Dievo raginimui skelbė artėjančią pražūtį Ninevijai, o jos gyventojai atgailaudami išmeldė Dievą pasigailėti (3); Joną tai suerzino, bet Dievas jį sugėdino dėl priešiškumo nineviečiams (4). Iš ST Pranašų knygų Jonos knyga išsiskiria pasakojimo rišlumu. Savitas Jonos knygos bruožas – tautinio ir žmogiško priešiškumo neužgožiamas Dievo gailestingumas bei užuomina apie išganymo visuotinumą. NT pabrėžiamas Jonos išbuvimas 3 paras didžuvės viduriuose; Jėzus Kristus tai pavadino Jonos, kaip pranašo, autentiškumo ženklu nineviečiams ir gretino su savo būsimuoju 3 dienų buvimu kape kaip mesijinės pasiuntinybės autentiškumo ženklu izraelitams (Mt 12, 39–41; Lk 11, 29–30).
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 3 Vilnius 1996.
2919