Radvilà Jonušas 1579 07 21Vilnius 1620 11 06 ar 07Czarlin (Vakarų Lenkija, Žemutinis Pavyslys; 1621 palaikai atvežti į Vilnių, palaidoti Dubingių evangelikų reformatų bažnyčioje), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karo veikėjas. Iš Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos. Kristupo Radvilos Perkūno sūnus, Kristupo Radvilos (1585–1640) brolis, Boguslavo Radvilos tėvas. Pirmasis iš Biržų Radvilų studijavo Vakarų Europoje (Strasbūre, Heidelberge ir kitur). 1599–1619 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pataurininkis, nuo 1618 buvo ir Vilniaus kaštelionas. 1600–02 Livonijoje kovojo su švedais, su tėvu ir J. K. Chodkevičiumi 1601 juos sumušė prie Koknesės ir išvijo iš Vidžemės. 1600 vedęs Chodkevičių globotinę Slucko ir Kapyliaus kunigaikštytę Sofiją (Zofiją) Olelkaitę (m. 1612) paveldėjo dideles kunigaikščių Olelkaičių giminės žemės valdas – ordinacijas. Kaip evangelikas reformatas J. Radvila buvo opozicijos Abiejų Tautų Respublikos valdovui Zigmantui Vazai (jis protegavo katalikus Chodkevičius ir Sapiegas) vienas vadovų. Su Krokuvos vaivada M. Zebrzydowskiu 1607 prieš Abiejų Tautų Respublikos valdovą sukėlė rokošą, vadovavo maištininkų kariuomenės kairiajam sparnui. Valdovui ištikimai kariuomenei Guzówo (prie Varšuvos) kautynėse nugalėjus maištininkus J. Radvila pasitraukė į užsienį. Grįžęs 1608 Zigmanto Vazos viešai atsiprašė, bet vėl išvyko į užsienį. 1613 vedęs (antrą kartą) Brandenburgo kurfiursto Johanno Georgo dukterį Elžbietą Zofiją suartėjo su Vokietijos Hohencolernais. Vokiečių žemėse prisipirko valdų. 1615 trumpam grįžo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Buvo evangelikų reformatų atstovas Abiejų Tautų Respublikos Seime; gindamas jų teises ragino laikytis religinės tolerancijos. Priešinosi, kad Abiejų Tautų Respublika kariautų su Rusija ir tenkintų tariamų Riurikaičių (Dmitrijaus Apsišaukėlio) pretenzijas į sostą Maskvoje. Dėl to J. Radvila nebuvo skiriamas į aukštas valstybines pareigas. Dubingiuose jo lėšomis 17 a. pradžioje pastatyta mūrinė vienabokštė renesansinė evangelikų reformatų bažnyčia.
L: B. Radziwiłł Autobiografia Warszawa 1979.
415