Jordãnijos dail
Dabartinėje Jordanijos teritorijoje išliko įvairių laikotarpių dailės kūrinių. Rasta neolito statulėlių, eneolito sienų tapybos, tapytos keramikos, gliptikos, juvelyrinių dirbinių. Išliko pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmos pusės antspaudų; rasta karaliaus Mešos stela, vadinamasis moabitų akmuo (apie 840). Sirijai priklausiusioje dabartinėje Jordanijos teritorijoje maždaug 4 a. pr. Kr. pabaigoje įkurtuose miestuose plito helenistinės kultūros įtaka, dekoratyvinėje dailėje vyravo siriškas‑helenistinis stilius. 3 a. pr. Kr. dabartinės Jordanijos pietinėje dalyje įkurtoje Nabatėjų karalystėje klestėjo nabatėjų meninė kultūra, išliko sienų tapybos fragmentų, horeljefų, keramikos. Bizantijos valdymo laikotarpiu (4 a. pabaiga–7 a. pradžia) ypač plėtota mozaika (Madabos bažnyčiose, bažnyčioje ant Nebojo kalno). 7 a. kraštą užkariavus arabams plito islamo menas, kalifų rezidencijos (Kuseir Amros, Mšattos), sakraliniai pastatai gausiai dekoruoti mozaikomis, stiuko ir akmens raižyba, sienų tapyba.
Profesionalios moderniosios dailės pradžia – 20 a. 3–4 dešimtmetis, kai Amane apsistojo tapytojai – libanietis O. Onsi (1901–69), turkas Z. Suleimanas (1880–1945) ir rusas Dž. Alijevas (1887–1970; atvyko iš Palestinos) – molbertinės tapybos pradininkai Jordanijos dailėje. Po 1948 Jordanijoje kūrė daug dailininkų pabėgėlių iš Palestinos arba kurių tėvai buvo iš Palestinos; valstybinėse mokyklose jie mokė dailės. Ieškodami savito stiliaus, kuriuo galėtų išreikšti arabiškos kultūros identitetą, Jordanijos dailininkai savo kūriniuose naudojo vietinę tematiką, etnografinius motyvus, arabiškąją kaligrafiją. 1952 įkurta pirmoji dailininkų grupuotė Jordanijos meno klubas (Nadwa al‑fann al‑urdunniyya); jos tikslas buvo propaguoti visuomenėje meną ir skatinti savamokslių dailininkų kūrybą. Kitų šalių kultūros centrai Amane ir Jeruzalėje reguliariai rengė vietinių ir kitų šalių dailininkų parodas. 1952–62 Amane veikė Muzikos ir tapybos institutas (piešimą ir tapybą dėstė italas A. Bruno, 1930–63). 6 dešimtmečio pabaigoje Jordanijos vyriausybė pradėjo siųsti studentus mokytis dailės į Italiją, vėliau ir į kitas šalis. Nuo 7 dešimtmečio Jordanijos dailininkų kūriniai eksponuojami tarptautinėse parodose. 1966 įkurtas Kultūros ir meno departamentas, 1972 prie jo įsteigtas dailės institutas. 1979 princesės Vidždan Ali iniciatyva įkurta Karališkoji dailės draugija, prie jos 1980 atidaryta Nacionalinė dailės galerija. 1980 Jarmuko universitete Irbide įkurtas Dailės departamentas, pirmoji Jordanijoje aukštąjį dailės išsilavinimą teikianti institucija. 20 a. pabaigoje Jordanijos dailėje vakarietiškos kryptys susipynė su vietos tradicijomis. Tapyboje vyrauja abstrakcija, dažnai naudojami kaligrafijos motyvai. Žymesni tapytojai – F. Zeid (1901–91), T. al Sajidas (g. 1939), Vidždan (princesė Vidždan Ali, g. 1939), A. Džabri (1943–2002), A. Amura (g. 1944), S. Šoman (g. 1944), F. Mimi (g. 1949), Ch. Chreisas (g. 1955), A. Chammašas (g. 1960), skulptoriai – S. Tabbaa (g. 1945), K. Nimri (g. 1944), M. Saudi (g. 1945), keramikai M. Taha (g. 1942), H. al Zubi (g. 1957). 21 a. pradžioje sukurta instaliacijų (A. Džabri, S. Šoman). Plėtojama liaudies dailė (tekstilė, siuvinėjimas, juodinti sidabro dirbiniai, auksakalystė, keramika, tapyba ant stiklo, medžio raižyba, kaligrafija).
2645
Jordanijos kultūra
Jordanijos konstitucinė santvarka
Jordanijos partijos ir profsąjungos