Jordãnijos istòrija
Senovės laikai
Manoma, Jordano upės slėnyje buvo įkurtos vienos pirmųjų sėslių žemdirbių gyvenviečių. Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų dabartinėje Jordanijos teritorijoje įsikūrė kenaanitai ir kitos semitų gentys. Antrame tūkstantmetyje prieš Kristų iš Arabijos pusiasalio atklydusios klajoklių gentys chabirai pajungė žemdirbyste besiverčiančius kenaanitus ir ilgainiui su jais sumišo. 10 a. pr. Kr. dalis dabartinės Jordanijos priklausė Izraelio ir Judėjos karalystei. 4–3 a. pr. Kr. krašto šiaurinė dalis priklausė Sirijai; čia karalius Antiochas I Soteras apie 4 a. pr. Kr. pabaigoje įkūrė naujų miestų (tarp jų – ir Džarašą), kuriuose klestėjo helenistinė kultūra. 64 pr. Kr. Siriją ir jai priklausančią dalį dabartinės Jordanijos užėmė romėnai.
Krašto pietinėje dalyje 3 a. pr. Kr. arabų gentis nabatėjai įkūrė Nabatėjos karalystę. Per ją ėjo vadinamasis Karalių kelias – vienas seniausių prekybos kelių iš Egipto į Babiloną; šalies sostinė buvo Petra (įkurta antrame tūkstantmetyje prieš Kristų karavanų kelių iš Egipto, Sirijos, Pietų Arabijos ir Palestinos, Mesopotamijos kryžkelėje). Dėl prieskonių, šilko ir vergų prekybos Petra 2 a. pr. Kr.–1 a. klestėjo, uolose buvo iškalta rūmų, šventyklų, kitų pastatų. Siekdama išplėsti įtaką gretimiems kraštams Nabatėjos karalystė nuolat kariavo (85 pr. Kr. trumpam užėmė Damaską), bet ilgainiui nusilpo. 2 a. pradžioje ją užėmė romėnai. 105 imperatorius Trajanas prie Nabatėjos karalystės prijungė dalį 64 pr. Kr. užimtos Sirijos ir įkūrė Arabijos provinciją. Apie 297 imperatorius Domicianas provinciją padalijo į Šiaurės Arabiją ir Pietų Arabiją, Jordanijos teritorija priklausė Pietų Arabijai (administracinis centras – Petra). 4 a. pabaigoje suirus Romos imperijai kraštas atiteko Bizantijai.
ad‑Dayr šventykla Petroje (1 a. pabaiga–2 a. pradžia)
Viduriniai amžiai ir naujieji laikai
Al Karako tvirtovė (12 a.)
7 a. dabartinės Jordanijos teritoriją nukariavo ir prie Kalifato prijungė arabai (kraštas tapo vadinamosios Didžiosios Sirijos provincijos dalimi); plito arabų kalba ir islamas. 9 a. antroje pusėje–13 a. pirmoje pusėje šią teritoriją valdė įvairios Egipto, Mesopotamijos arba Sirijos dinastijos (868–905 Tulunidai, 935–969 – Ikšididai, 969–1171 – Fatimidai, 1169–1250 – Ajubidai ir kiti). 11 a. pabaigoje dalį Jordanijos teritorijos užėmė ir prie Jeruzalės karalystės prijungė kryžininkai. Jie Šobakos srityje tarp Negyvosios jūros ir Petros, al Karake pastatė tvirtovių (išliko griuvėsių); kryžininkų atramos vienu pagrindinių punktų tapo Aila (dabar al Akaba). Nuo 13 a. pabaigos kraštą valdė Egipto mameliukai. 1517 nukariauta turkų sultono Selimo I Rūsčiojo, dabartinės Jordanijos teritorija iki 1918 priklausė Osmanų imperijai.
20 amžius
20 a. pradžioje sustiprėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas; silpstančioje Osmanų imperijoje pajungtų kraštų separatistines nuotaikas skatino įtaką regione stiprinančios Didžioji Britanija ir Prancūzija. Per I pasaulinį karą (1914–18) Jordanijos teritorijoje vyko karo veiksmai. 1914 12 al Akaboje nesėkmingai mėgino išsilaipinti britų desantas. 1917 07 al Akabą, 1918 08 visą dabartinės Jordanijos teritoriją užėmė arabų sukilimo prieš turkus vieno vadovų – Feisalio iš Hašimitų dinastijos (1921–33 Irako karalius Feisalis I) – kariuomenė. 1918–20 Feisalis vadovavo krašto, prie kurio buvo prijungta ir dabartinės Sirijos teritorija, karinei administracijai. 1920 Antantės valstybių San Remo konferencijos nutarimu teritorija į rytus nuo Jordano upės prijungta prie Didžiosios Britanijos mandatinės Palestinos teritorijos; 1921 Kairo konferencijos nutarimu ji atskirta nuo Palestinos – sukurtas Transjordanijos emyratas; emyru tapo Feisalio I brolis Abd Alahas ibn Chuseinas. 1922 Didžioji Britanija gavo Tautų Sąjungos mandatą valdyti Transjordaniją; britai čia laikė savo kariuomenę. 1921 iš savanorių buvo sudaryta britų karininkų vadovaujama Transjordanijos kariuomenė (Arabų legionas).
Per II pasaulinį karą (1939–45) Transjordanija buvo Didžiosios Britanijos karinės atramos punktas Artimuosiuose Rytuose ir britų kariuomenės (ekspedicinio korpuso) užnugaris. Šalyje buvo įvesta karo padėtis, plėtota infrastruktūra. Dėl nutrūkusių ūkinių ryšių su Didžiąja Britanija pablogėjo ūkio padėtis, didėjo kainos ir mokesčiai. 1945 Transjordanija su kitomis arabų šalimis įkūrė Arabų lygą. 1946 05 25 Didžioji Britanija atsisakė mandato valdyti Transjordaniją ir pripažino ją nepriklausoma valstybe, Abd Alahas ibn Chuseinas tapo karaliumi (valdė 1946–51). Šalyje liko Didžiosios Britanijos kariuomenė, britai tebekontroliavo Transjordanijos ginkluotąsias pajėgas (1948 sutartis tą britų teisę apribojo).
Abd Alahas ibn Huseinas su Arabų legiono kariais Jeruzalėje (1948)
20 a. viduryje šalies geopolitinė padėtis lėmė jos užsienio ir vidaus politiką; ji tapo viena arabų–Izraelio karų dalyvių. Per I arabų–Izraelio karą (1948–49) Transjordanijos kariuomenė užėmė Vakarų Krantą su Rytų Jeruzale, Betliejaus, Džanino, Jericho, Nabluso ir kitais miestais. 1948 12 Abd Alahas ibn Chuseinas pasiskelbė visos Palestinos karaliumi. 1949 02–07 Egipto, Libano, Sirijos ir Transjordanijos paliaubų sutartimis (kitos arabų valstybės jų nesudarė) su Izraeliu karo veiksmai buvo nutraukti. 1949 04 Transjordanija pavadinta Jordanijos Hašimitų Karalyste. 1949 12 Jordanija aneksavo Vakarų krantą (su Rytų Jeruzale). Po karo į šalį atvyko daugiau kaip 0,5 mln. palestiniečių pabėgėlių iš Izraelio ir jo okupuotos Palestinos dalies; šaliai iškilo pabėgėlių nuolatinio apgyvendinimo problema.
Karalius Abd Alahas ibn Chuseinas, norėdamas ekonomiškai silpnai, skurdžius išteklius ir menką pramonę turinčiai šaliai gauti Vakarų valstybių finansinę paramą, su jomis bendradarbiavo: 1951 buvo pasirašytas Jordanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) susitarimas dėl JAV pagalbos Jordanijai. 1951 07 20 Abd Alahą ibn Chuseiną, siekiantį sudaryti su Izraeliu separatinę taikos sutartį, Jeruzalėje nužudė palestinietis; 1952 Jordanijos karaliumi tapo jo vaikaitis Chuseinas ibn Talalas. Pagal 1952 konstituciją šalis tapo konstitucine monarchija. Chuseinas ibn Talalas tęsė bendradarbiavimą su JAV (1957 susitarimas dėl ekonominės ir techninės pagalbos) ir kitomis Vakarų šalimis, teikiančiomis Jordanijai finansinę paramą; tam nepritarė kitų arabų valstybių vadovai, didėjo nepasitenkinimas ir pačioje Jordanijoje – dėl to 1955 buvo atsisakyta prisijungti prie JAV ir Didžiosios Britanijos remiamo Bagdado pakto.
Pagal 1957 Didžiosios Britanijos ir Jordanijos sutartį britai išvedė savo ginkluotąsias pajėgas. 1958 Egiptui ir Sirijai susivienijus į Jungtinę Arabų Respubliką, Jordanija ir Irakas 1958 02 sudarė jai politine atsvara regione turinčią tapti Hašimitų sąjungą – Arabų federaciją (iširo 1958 07 14 žlugus Irako monarchijai). Egiptui ir Sirijai vykdant suartėjimo su SSRS politiką, Jordanija glaudžiai bendradarbiavo su Vakarų šalimis. Po 1963 Arabų socialistinio atgimimo partijos BAAS skyriaus Jordanijoje (įkurta 1955, 1957–93 nelegali) mėginimo įvykdyti valstybės perversmą buvo uždrausta politinių partijų veikla. Šiuo laikotarpiu santykiai su kitomis arabų šalimis buvo įtempti ir dėl nesutarimų, kaip spręsti Palestinos problemą (iš pradžių Jordanija nepritarė Palestinos valstybės įkūrimo idėjai). 1960 visiems pabėgėliams palestiniečiams buvo suteikta Jordanijos pilietybė.
Chuseinas ibn Talalas sveikina pavaldinius (1956)
Per III arabų–Izraelio karą (1967) Izraelis užėmė Vakarų Krantą (su Rytų Jeruzale), kuriame buvo apie 48 % Jordanijos pramonės įmonių; šalį vėl užplūdo pabėgėliai palestiniečiai – jie tapo didžiąja Jordanijos gyventojų dalimi (apie 50 % visų gyventojų). 7 dešimtmečio pabaigoje iš Jordanijos teritorijos vykdomi palestiniečių kovotojų, vadinamųjų fedainų (arabų kalba kankiniai), puldinėjimai ir Izraelio atsakomieji veiksmai kėlė grėsmę valstybės saugumui ir politiniam stabilumui, dėl to 1967–70 didėjo vyriausybės ir palestiniečių pabėgėlių stovyklas kontroliuojančių, iš arabų valstybių finansinę paramą gaunančių Palestinos pasipriešinimo judėjimo organizacijų (pirmiausia al Fatach) nesantaika. 1968 Amane prasidėjo vyriausybės kariuomenės ir fedainų ginkluoti susirėmimai, kurie virto pilietiniu karu (1970 08–1971 07). Po sunkių kovų vyriausybės karinės pajėgos privertė iš Jordanijos pasitraukti apie 2500 fedainų (dauguma jų persikėlė į Libaną). Dėl karinio konflikto su palestiniečių kovotojais Libija, Kuveitas ir kitos arabų šalys nutraukė Jordanijai finansinę paramą (atnaujinta po IV arabų–Izraelio karo už Jordanijos karinę paramą Sirijai). 1971 09 įkurta Jordanijos nacionalinė sąjunga (nuo 1972 Arabų nacionalinė sąjunga, iki 1993 vienintelė legali partija; vadovas – Chuseinas ibn Talalas). 1972 Chuseinas ibn Talalas paskelbė Jungtinės Arabų Karalystės, kuriai turėtų priklausyti Jordanija ir dalis Palestinos (Jordano upės rytinis bei vakarinis krantas ir Rytų Jeruzalė), įkūrimo planą. Planas susilaukė tarptautinio pasmerkimo: 1978 arabų šalys, pirmiausia Saudo Arabija, sumažino finansinę paramą, dėl to pablogėjo Jordanijos finansinė padėtis (1988 buvo 45 % devalvuota nacionalinė valiuta); Jordanija buvo politiškai izoliuota.
Per IV arabų–Izraelio (1973) karą Jordanija į Sirijos frontą nusiuntė kariuomenę; 1974 paskelbė remianti palestiniečių siekius sukurti nepriklausomą valstybę ir pripažino Palestinos išsivadavimo organizaciją vienintele palestiniečių atstove. 1979 Jordanija pasmerkė Egipto ir Izraelio taikos sutartis, nutraukė diplomatinius santykius su Egiptu. Per Irako–Irano karą (1980–88) Jordanija rėmė Iraką. Siekdama taikos Artimuosiuose Rytuose Jordanija atnaujino diplomatinius santykius su Egiptu, bet atsisakė pritarti Izraelio siūlomoms deryboms, jeigu jose lygiomis teisėmis nebus leista dalyvauti Palestinos išsivadavimo organizacijai. 1985 Chuseinas ibn Talalas su J. Arafatu pasirašė sutartį dėl Artimųjų Rytų taikos: numatyta surengti taikos konferenciją, kurioje turėtų dalyvauti Jungtinių Tautų nuolatinės narės ir visos konflikte dalyvaujančios šalys (Palestinos išsivadavimo organizacijos atstovai priklausytų Jordanijos delegacijai). Sutarčiai nepritarė radikalūs Palestinos išsivadavimo organizacijos nariai – 1986 buvo uždaryta organizacijos būstinė Jordanijoje, 1987 Palestinos išsivadavimo organizacija formaliai anuliavo sutartį. 1987 12 prasidėjus intifadai Izraelio okupuotose arabų žemėse, Chuseinas ibn Talalas paskelbė remiąs sukilimą, atsisakė pretenzijų į Vakarų Krantą ir pripažino palestiniečių teisę įkurti savo valstybę. 1989 dėl 15–50 % padidėjusių kainų keliuose miestuose kilus riaušėms, buvo atstatydinta vyriausybė, paskelbti visuotiniai rinkimai į Atstovų Rūmus (pirmieji nuo 1967). 1991 kilus Persijos įlankos karui iš pradžių Jordanija buvo neutrali, bet daugumai šalies gyventojų remiant Iraką Chuseinas ibn Talalas pareiškė nepritarimą JAV vadovaujamų sąjungininkų karo veiksmams. Dėl to iš Kuveito turėjo išvykti apie 300 000 Jordanijos piliečių, pablogėjo Jordanijos santykiai su JAV, Jordanija neteko Saudo Arabijos bei kitų arabų valstybių finansinės paramos ir buvo politiškai izoliuota.
1993 leidus veikti partijoms, šalies politinis gyvenimas suaktyvėjo: 1993 daugiapartiniuose Atstovų Rūmų rinkimuose (pirmieji nuo 1956) dalyvavo Islamiškojo veikimo frontas, Jordanijos nacionalinė sąjunga, Demokratinė liaudies partija, Jordanijos socialdemokratų partija, Jordanijos arabų demokratinė partija ir kitos partijos. 1994 siekdamas mažinti konfrontaciją su Izraeliu, Chuseinas ibn Talalas su šios valstybės ministru pirmininku I. Rabinu pasirašė vadinamąją Vašingtono deklaraciją bei taikos sutartį (derybos su Izraeliu vyko nuo 1991), kuri nutraukė nuo 1948 trunkančią nesantaiką; 1995 Jordanija užmezgė diplomatinius santykius su Izraeliu. 1996 Chuseinas ibn Talalas pareiškė besąlygišką pritarimą Palestinos nacionalinei savivaldai ir jos prezidentui J. Arafatui; reikalavo, kad Izraelis išlaisvintų šeichą A. Jasiną ir keliasdešimt kitų kalinamų Hamas narių (dėl to pablogėjo santykiai su Izraeliu).
Abd Alahas ibn Chuseinas (kairėje) ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas G. W. Bushas Baltuosiuose rūmuose (2004 12)
20 a. antroje pusėje vyko sparti Jordanijos urbanizacija: pvz., 1923 Amane (nuo 1946 sostinė) gyveno apie 20 000, 8 dešimtmečio viduryje – apie 750 000, 2001 – apie 1 210 000 žmonių. Karavanų keliai prarado reikšmę, dėl to sparčiai mažėjo klajokline gyvulininkyste besiverčiančių beduinų, kurių pagrindinis verslas ir pragyvenimo šaltinis – kupranugarių auginimas: 5 dešimtmečio pradžioje šalyje beduinų buvo 250–300 tūkst., 9 dešimtmečio viduryje – mažiau kaip 40 000. 20 a. pabaigoje partijos vienijosi: 1996 trys kairiosios pakraipos partijos susijungė į Susivienijusių arabų demokratinę partiją, 1997 devynios centro partijos – į Nacionalinę konstitucinę partiją; 1997 įkurta nauja partija Visuotinis arabų liaudies demokratinis judėjimas. 1999 mirus Chuseinui ibn Talalui, Jordanijos karaliumi tapęs jo sūnus Abd Alahas ibn Chuseinas deklaravo, kad vykdys tėvo taikos proceso Artimuosiuose Rytų regione įgyvendinimo ir bendradarbiavimo su Vakarų valstybėmis politiką.
2004 06 Abd Alahas ibn Chuseinas paskelbė pasirengęs pasiųsti į Iraką Jordanijos karių, jei to pageidautų naujoji Irako vyriausybė (pirmasis arabų šalies vadovas, priėmęs nutarimą dėl galimybės siųsti ginkluotąsias pajėgas į Iraką).
1489
Jordanija 21 amžiuje
Karalius Abdula II, užėmęs sostą 1999 mirus jo tėvui karaliui Huseinui, tęsė nuosaikią tėvo politiką: inicijavo liberalias ekonomines reformas, gerino santykius su kaimyninėmis valstybėmis, t. p. su Izraeliu, stiprino bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis. Svarbiausi Abdulos II valdymo pasiekimai – išlaikytas valstybės stabilumas neramiame Artimųjų Rytų regione, demokratizuota valstybės politinė sistema, palyginti sėkmingai kovota su terorizmu.
Parlamente dominavo karaliui ištikimi deputatai, Abdula II savo nuožiūra formavo vyriausybes. Po 2003 ir 2007 parlamento rinkimų svarbiausia šalyje opozicinė partija Islamiškojo veikimo frontas neteko įtakos. 2007, 2010, 2013 rinkimus opozicija boikotavo, kaltindama vyriausybes rinkimų klastojimu. 2016 rinkimuose Islamiškojo veikimo frontas vėl dalyvavo (koalicijoje su kitomis opozicinėmis partijomis), bet nesėkmingai. Jordanijoje nuo 20 a. gyvena didelė palestiniečių diaspora, kuri nepritarė Abdula II vykdomai bendradarbiavimo su Izraeliu politikai. Palestiniečių kilmės jordaniečiai remia Islamiškojo veikimo frontą, karalių palaiko vietinės beduinų gentys.
Abdula II vykdė laisvos rinkos principais grįstas ekonomines reformas, skatino užsienio šalių investicijas. Intensyviai plėtoti ekonominiai ryšiai su regiono valstybėmis – Sirija, Egiptu, Iraku, Izraeliu. 2002 įgyvendintas didelės apimties infrastruktūros projektas su Izraeliu. 2004 baigta statyti strategiškai svarbi bendra su Sirija užtvanka. Jordanijos ekonomika augo sparčiai iki 2008 pasaulinės finansų krizės. Pasaulinio ekonomikos nuosmukio poveikį Jordanijai pagilino 2011 Arabų pavasario protestai, dėl jų sutriko prekyba ir kuro tiekimas iš gretimų šalių. 2012 padidinus kuro kainas Amane kilo riaušės. Protestuotojai reikalavo panaikinti monarchiją. Reaguodamas į protestuotojų reikalavimus Abdula II pakeitė vyriausybę ir pradėjo politinės sistemos reformą, 2016 įvesta proporcinė parlamento rinkimų sistema. Nuosaiki karaliaus reakcija lėmė, kad Jordanijoje, kitaip negu daugumoje kitų Arabų pavasario paveiktų šalių, pilietiniai neramumai nekilo. 2018 protestuota prieš Tarptautinio valiutos fondo nurodymu įvykdytą mokesčių pakėlimą. 2019 Jordanija derėjosi su šiuo fondu dėl tolesnių ekonomikos augimą skatinančių reformų.
21 a. Jordanijos vyriausybės intensyviai kovojo su tarptautinėmis teroristinėmis organizacijomis al Kaida ir Islamo valstybė, veikiančiomis Artimuosiuose Rytuose. Šalyje įvykdyta gana nedaug didelio masto išpuolių, palyginti su kitomis regiono valstybėmis. 2002 sostinėje Amane al Kaida teroristai nužudė aukšto rango Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatą. 2005 surengtas didelis išpuolis sostinės viešbučiuose (žuvo 60 žm.), 2016 – Islamo valstybės teroristų išpuolis turistų lankomame objekte (žuvo 10 žmonių). Jordanijos saugumo pajėgos užkirto kelią didelio masto išpuoliams 2000, 2004 ir 2010.
2014 Jordanija įsitraukė į tarptautinės koalicijos kovą su Islamo valstybe. 2015 Islamo valstybė viešos transliacijos metu nužudė Jordanijos karo lakūną. Atsakydama Jordanija skyrė papildomų pajėgų antiteroristinei operacijai. 2015–20 į Jordaniją plūdo karo pabėgėliai iš Sirijos ir Irako (iš Sirijos atvyko apie 1,5 mln. žm., Europos Sąjunga 2015 skyrė Jordanijai finansinę pagalbą karo pabėgėliams priimti). 2015–20 Jordanijos pajėgos įsitraukė į Saudo Arabijos vadovaujamą karinę intervenciją Jemene prieš vietos hučių sukilėlius.
Nepaisant terorizmo grėsmės, pabėgėlių srautų ir kaimyninėse Sirijos ir Irako valstybėse vykusių karų, Jordanija 21 a. susikūrė stabilios valstybės įvaizdį. Abdulos II valdymas laikomas sėkmingu dėl nuosaikių reformų, ekonomikos kilimo, išvengta pilietinių neramumų; jis išlaikė didelį populiarumą tarp gyventojų. Įgyvendintos politinės sistemos reformos lėmė, kad Jordanija tarptautiniame vertinime pakilo į iš dalies laisvų valstybių kategoriją (Freedom House 2017). Jordanijos vertinimą šiek tiek pagerino ir Žmogaus teisių stebėjimo organizacija (Human Rights Watch 2017). Pasaulio banko vertinime Jordanija priskiriama prie vidutinių pajamų valstybių.
Jordanija yra Jungtinių Tautų (1955), Islamo bendradarbiavimo organizacijos (1969) narė. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994 07 05. 2002 pasirašyta Jordanijos ir Lietuvos vyriausybių sutartis dėl investicijų skatinimo ir apsaugos (įsigaliojo 2003).
3195
L: A. M. Goichon Jordanie réelle 2 vol. Paris 1967–72; Politics and the Economy in Jordan London 1990; K. Salibi The Modern History of Jordan London 1993.
Jordanijos konstitucinė santvarka
Jordanijos partijos ir profsąjungos