José Ortega y Gasset
Ortega y Gasset José (Chosė Ortegà i Gasètas) 1883 05 09Madridas 1955 10 18Madridas, ispanų filosofas, kultūrologas. Karališkosios moralės ir politikos mokslų akademijos narys (1914).
Išsilavinimas
1898–1904 studijavo filosofiją Madrido, 1906–10 Berlyno ir Marburgo universitetuose.
Pedagoginė ir kita veikla
1910–36 dėstė Madrido universitete, Metafizikos katedros vedėjas. 1923 įsteigė ir iki 1936 redagavo žurnalą Revista de Occidente. 1936 emigravo, gyveno Prancūzijoje, Argentinoje, Portugalijoje, dėstė aukštosiose mokyklose. 1948 grįžo į Ispaniją, iki 1953 dirbo Madrido universiteto Ortegos y Gasseto humanitarinių mokslų institute.
Idėjų ištakos
Jo kūrybai turėjo įtakos gyvenimo, egzistencinės filosofijos, fenomenologijos idėjos.
Tyrimų sritys
Nagrinėjo pažinimo, estetikos, filosofinės antropologijos, meno, kultūros, socialinės, istorinės filosofijos problemas. Kritikavo klasikinį racionalizmą ir idealizmą dėl subjektyvumo abstrakčios sampratos.
Raciovitalizmas
Kūrė raciovitalizmo koncepciją, suvienijančią racionalųjį (protas) ir spontaniškąjį (gyvenimas) žmogaus egzistencijos pradus: mąstymas nėra atsietas nuo realaus gyvenimo, žmogus, kaip pažinimo subjektas, yra tiesiogiai susijęs su konkrečia tikrove. Plėtojo perspektyvizmą: pasaulis yra žmogaus galimybių visuma, įgyjanti tam tikrą struktūrą dėl žmogaus sąmonės kūrybinio aktyvumo. Skyrė socialinius ir asmeninius santykius: socialiniai santykiai valdomi nuo individo nepriklausomų visuomenės dėsnių, asmeniniai santykiai yra žmogaus laisvo pasirinkimo, autentiškos egzistencijos spontaniškumo išraiška.
Meno filosofija
J. Ortega y Gassetas kritikavo psichologizmą, realizmą ir natūralizmą mene. Pabrėžė estetinio objekto autonomiškumą: menas sukuria nuo tikrovės nepriklausomą (irealią) vertybę, naują daiktiškumą. Aprašė meno dehumanizavimo procesą: tai yra atsisakymas imituoti tikrovę ir siekis kurti naują estetinį jutimiškumą – abstrakčias estetines formas, simbolius, metaforas. Meno kūrinys yra sąmonės būsenos įprasminimas.
Kultūros ir socialinė filosofija
Kultūrą traktavo kaip idėjų apie žmogų ir pasaulį sistemą. Kultūrinės idėjos nėra abstrakcijos, jos įgyja prasmę tik susietos su individualia egzistencija. Gyvenimas yra kultūros reiškinių galimybės sąlyga. Konstatuodamas kultūros krizę plėtojo masių sukilimo teoriją. Žmogaus-masės terminu įvardijo žmogaus natūralistines nuostatas kultūros ir civilizacijos atžvilgiu. Žmogaus-masės atsiradimą lėmė liberalios demokratijos, eksperimentinio mokslo ir pramonės plėtra. Šiuolaikinės civilizacijos laimėjimai imami traktuoti vartotojiškai, kaip savaime egzistuojantys dalykai, pamirštamas jų šaltinis – individuali kūryba, mokslinė veikla. Tai sukelia kultūros krizę – anoniminių santykių su kultūros vertybėmis įsivyravimą, individualumo, kūrybiškumo, atsakomybės praradimą.
Politinė filosofija
Politinę filosofiją grindė individualių nuostatų pliuralumu, skirtybių tolerancija. Pasisakė prieš valstybės viršenybę visuomenės ir individo atžvilgiu.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Meditacijos apie Don Kichotą (Meditaciones del Quijote 1914, lietuvių kalba 1999), Bestuburė Ispanija (España invertebrada 1922), Mūsų laikų tema (El tema de nuestro tiempo 1923, lietuvių kalba 1999), Meno dehumanizavimas (La deshumanización del arte 1925, lietuvių kalba 1999), Masių sukilimas (La rebelión de las masas 1930, lietuvių kalba 1993), Žmogus ir žmonės (El hombre y la gente 1957).
2271