Joseph de Maistre

de Maistre Joseph (Žozefas de Mèstras) 1753 04 01Chambéry (Savojos departamentas) 1821 02 26Turinas, prancūzų diplomatas, rašytojas. Nuo 1787 Savojos senato narys. 1792 Napoleono Bonaparto vadovaujamai Prancūzijos revoliucinei kariuomenei užėmus Savoją emigravo į Šveicariją, kur dažnai lankėsi madam de Staël literatūros salone, 1799 – į Veneciją, 1803 – į Pjemontą-Sardiniją. 1803–14 Pjemonto-Sardinijos ambasadorius Rusijoje. Grįžęs apsigyveno Turine, buvo Pjemonto-Sardinijos karalystės valstybės ministras. Svarbiausias veikalai: Apmąstymai apie pagrindinius politinės konstitucijos ir kitų žmonių sukurtų institutų veiklos principus (Essai sur le principe générateur des constitutions politiques et des autres institutions humaines 1814), Sankt Peterburgo vakarai, arba pašnekesiai apie laikiną Apvaizdos valdžią (Les Soirées de Saint-Petersbourg ou entretiens sur le gouvernment temporel de la Providence 1821; nebaigtas), vieni intelektualiausių konservatyviosios minties kūrinių. Pamatiniais teisingos (atitinkančios Dievo nustatytą tvarką) visuomenės santvarkos principais J. de Maistreʼas laikė absoliučią valdovo valdžią ir krikščionybės primatą, buvo įsitikinęs Apšvietos filosofų keltų idėjų klaidingumu (geriausia valstybe laikė 17 a. Prancūziją). Nepritarė mokslo pažangai, liberaliems įsitikinimams, kritikavo filosofų F. Bacono, Voltaire’o, J.-J. Rousseau, J. Locke’o empirinius tyrimo metodus, aukštino Ispanijos inkvizicijos baudžiamąjį vaidmenį. 18 a. pabaigos Prancūzijos revoliuciją laikė Dievo bausme už natūralių žmonių tarpusavio santykių suardymą. L. Tolstojaus romano Karas ir taika veikėjo (vikonto de Mortemaro) prototipas.