Šklovskij Josif (Иосиф Шкловский, Josifas Šklòvskis) 1916 07 01Hluchiv (Sumų sr., Ukraina) 1985 03 03Maskva, SSRS astrofizikas, mokslo populiarintojas. Fiz. ir mat. m. dr. (1949). Amerikos menų ir mokslų akademijos (1967), Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės mokslų akademijos užsienio (1973) narys.
Išsilavinimas ir pedagoginė veikla
1938 baigęs Maskvos universitetą, nuo 1942 dirbo jo P. Šternbergo Astronomijos institute, 1953 įkūrė Radioastronomijos skyrių ir jam vadovavo, nuo 1952 dėstė universitete; profesorius (1954). Nuo 1968 dar dirbo SSRS mokslų akademijos Kosminių tyrimų institute, įkūrė Astrofizikos skyrių ir jam vadovavo. SSRS mokslų akademijos narys korespondentas (1966).
Mokslinė veikla
Mokslinių darbų svarbiausia sritis – teorinė astrofizika. 1946–51 sukūrė šiuolaikinę Saulės vainiko teoriją, įrodė, kad Saulės vainiko temperatūra siekia apie 106 K ir kad jo struktūrą lemia Saulės magnetinis laukas. 1949 teoriškai įrodė, kad tarpžvaigždinio vandenilio debesys turėtų skleisti gana didelio stiprio 21 cm emisijos linijas. 1952–66 plėtojo diskrečiųjų radijo spinduliuotės šaltinių sinchrotroninio spinduliavimo teoriją, kuria remdamasis 1953 paaiškino supernovų liekanų tolydžiojo spektro susidarymą, t. p. ją taikė radiogalaktikų ir kvazarų tyrimams. 1956 įrodė, kad planetiškųjų ūkų centruose slypinčios baltosios nykštukės yra galutinė raudonųjų milžinių evoliucijos stadija, ir sukūrė naują planetiškųjų ūkų atstumų nustatymo metodą. Domėjosi nežemiškosios gyvybės ir nežemiškųjų civilizacijų egzistavimo problemomis, vienas nežemiškųjų civilizacijų paieškos programos (SETI) iniciatorių SSRS.
Josif Šklovskij
Knygos
Parašė 3 monografijas (apie Saulės vainiką 1951, kosminę radijo spinduliuotę 1956, supernovas 1966), daugiau kaip 200 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, mokslo populiarinamųjų knygų.
Atminimo įamžinimas
Jo vardu pavadintas asteroidas nr. 2849 Shklovskij ir krateris Marso palydove Fobe Shklovsky.
3018