jotvingių kalba

jótvingių kalbà, viena vakarų baltų kalbų (baltų kalbos).

Paplitimas

Vartota jotvingių (pavadinimas jotvingiai bus buvęs ne visų tos teritorijos gyventojų, o tik dalies), gyvenusių Sūduvos, Dainavos, Jot(u)vos žemėse (dabar Lietuvos pietinėje, Baltarusijos vakarinėje ir Lenkijos šiaurės rytinėje dalyje). Jotvingių kalba, nors ir nebuvo identiška prūsų kalbai (kai kurių kalbininkų laikyta prūsų k. tarme), su ja turėjo nemaža bendrybių; abi kalbos (tarmės) išriedėjusios iš baltų prokalbės periferinio arealo tarmių. Manoma, 16 a. pabaigoje jau buvo išnykusi (dalis jotvingių buvo sunaikinta, kiti sulietuvėjo, suslavėjo ar suvokietėjo).

baltai 2–3 a. (žemėlapį sudarė Petras Gaučas, Aleksiejus Luchtanas)

Lenkų–jotvingių (spėjama) žodynėlio, atrasto Viačeslavo Zinovo 1978 vasarą Bresto apylinkėse, nuorašo fagmentas (originalas neišlikęs) / Baltistica, XXI (1), 1985

Kalbos reliktai

Rašto paminklų nepaliko. Kalbos (tarmių) liekanų aptinkama lietuvių, slavų, vokiečių kalbose, pvz., dabartinės Lietuvos vietovardis Léipalingis (išlaikytas dvibalsis ei, plg. lietuvių ežeras Liepãlės), upė Kirsnà (plg. prūsų kirsnan ‘juodas’), ežeras Azãgis (plg. prūsų assegis ‘ešerys’, bet lietuvių upė Þagis), ežeras Gáiliekas (plg. prūsų gaylis ‘baltas’), ežeras Stabngis (ir prūsų stabis ‘akmuo’), lietuviški vietovardžiai su jotvingių kalbai būdinga priesaga -ing- (ežeras Nedngis, Suvngis ir kiti) ir kirčiuota galūne -us (ežeras Spindžiùs ir kiti).

L: K. Būga Rinktiniai raštai t. 3 Vilnius 1962; J. Kabelka Baltų filologijos įvadas Vilnius 1982; V. Mažiulis Prūsų kalbos etimologijos žodynas t. 2 Vilnius 1993; P. U. Dini Baltų kalbos Vilnius 2000.

1124