Jòzuės knygà, viena Senojo Testamento Istorinių knygų. Hebrajų Biblijoje priskiriama prie Ankstyvųjų pranašų knygų. Parašyta hebrajų kalba. Susiformavo, spėjama, 7–6 a. prieš Kristų, pavadinta pagrindinio veikėjo Mozės įpėdinio Jozuės, Nūno sūnaus, vardu. Jozuės knygoje aprašomi 13–12 a. prieš Kristų įvykiai: kanaaniečių krašto užkariavimas (1–12), jo padalijimas dvylikai Izraelio giminių (13–21), žygyje dalyvavusių Užjordanės gyventojų grįžimas namo ir Jozuės mirtis (22–24). Pagrindinė tema – Kanaano užkariavimas kaip Dievo pažado Abraomui (Pr 15, 18) išsipildymas. Kanaaniečiai ir jų dievybės įkūnijo nuolat išliekančią pagonybės pagundą, todėl Jozuės knygoje išdėstytas nesutaikomas jų atžvilgiu požiūris. Stebuklinga sėkmė priklausė tik nuo Dievo pagalbos tvirtai tikinčiai ir aplink vieną vadą Jozuę susibūrusiai tautai, todėl pažadėtoji žemė kartu ir duota, ir nuolat užkariautina.
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą d. 1 Vilnius 1995.
2919