judáika, žydų kultūrinis paveldas. Apima istorinius materialius artefaktus – dokumentus, sakralinius objektus, rankraščius, senus spaudinius, retas knygas – ir naujus dirbinius, turinčius simbolinę sąsają su žydiška tapatybe, istorija ir dabartimi. Plačiąja reikšme judaika suprantama kaip žydų materialusis ir materializuotas dvasinis paveldas, t. y. žydų kultūrinė, socialinė, religinė istorija bei dailė, architektūra, muzika, folkloras ir kita. 17 a. pabaigoje–18 a. Europoje pradėjus rinkti ir kolekcionuoti įvairias senienas, ieškoti įdomybių ir jas aprašyti, Vokietijoje susidomėta ir žydų religiniais objektais, jie pradėti laikyti vertingais. 16–17 a. krikščionys domėjosi žydų mistikos ir kabalos knygomis, hebraistika (vieni norėdami įgyti slaptų mokymų, kiti – krikščioniškais apologetiniais tikslais, siekdami atversti žydus į krikščionybę). Šiame etape daugiausia gamintos rekonstrukcijos ir replikos. Vienas pirmųjų buvo pagamintas biblinės šventyklos medinis modelis Saliamono šventykla (Tempel Salomonis, 17 a. pabaiga, užsakovas – Hamburgo miesto tarybos narys Gerhadras Schottas, 1641–1702). Rekonstrukcija atlikta pagal ispanų jėzuito Juano Bautistos Villalpando (1552–1608) šventyklos piešinį Ezechielio knygos (Ezechielem Explanationes 2 tomai 1605, Roma) komentare.
žydų apeiginis kilimėlis, naudojamas bimoje: centre ant gelsvos ir pilkos šilkinės medžiagos pritvirtinti užrašai iš metalinių raidžių hebrajų kalba, aplink – sidabrinis galionas; kraštai apsiūti baltu aksomu ir apvedžioti sidabriniais kutais; viduryje iš sidabrinių galionų išsiuvinėta šešiakampė žvaigždė; baltas medvilninis pamušalas prisagstytas metalinių plokštelių, kuriomis pritvirtintos raidės
1724 modelis eksponuotas Londone su tabernakulio modeliu, kurio sukonstravimui t. p. vadovavo G. Schottas. Abi konstrukcijos smulkmeniškai atliktos, sukurtos iš prabangių medžiagų ir papuošalų. 1732 Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II įsigijus šventyklos modelį jis pristatytas į Dresdeną, čia nuo 1734 abu modeliai eksponuoti Zwingeryge. Kartu eksponuota ir religinių objektų grupė – Žydų kabinetas (Juden-Cabinet): sinagogos replika su natūralaus dydžio, tikroviška rabino figūra (talitu, po juo – mažuoju talitu, hebr. talit katan), įvairiais tiksliai atkartotais sinagogos ir kitais ritualiniais reikmenimis – Arka, mezuzomis, Toros ritiniu, Esteros ritiniu, mahzorai šofaru, ritualiniu apipjaustymo peiliu, per Sukotą naudojama palmės šakele (lulav), mirta (chadas), per Havdalos ritualą naudojama žvake ir prieskonių dėžute, midrašų ir kitų knygų kolekcijomis, amuletais, ketuba (santuokos sutarties dokumentas) bei įvairiais hebrajiškais posakiais ir santrumpomis, t. p. kitais dalykais – visa tai tuo metu laikyta žydų paprotynu (minhag).
Žydų kabineto kopiją 1708 Pomeranijoje pagamino iš judaizmo į krikščionybę atsivertęs Christophas Wallichas. Šią kopiją savo namų bibliotekoje Greifswalde buvo pasistatęs evangelikų liuteronų pastorius, teologas Johannas Friedrichas Mayeris (1650–1712). 1716 Friedrichas Augustas I, siekdamas išsaugoti J. F. Mayerio palikimą, jį išstatė aukcione Berlyne. Sinagogą įsigijo Leipcigo universitetas, tačiau buvo priverstas ją perduoti Dresdenui. Ch. Wallichui buvo pavesta Leipcigo universitetui pagaminti bent dalinę kopiją su visais ritiniais. J. F. Mayerio sinagoga nuo 1735 imta eksponuoti Dresdene. Žydų kabinetas buvo garsus eksponatas iki 1830 (Dresdene žydams buvo draudžiama statyti sinagogą, šis eksponatas atliko ne tiek smalsumo patenkinimo, kiek polemikos su žydais ir antižydiškos propagandos funkciją siekiant pademonstruoti, kokiais tuščiais prietarais ir ceremonijomis paremtas žydų religinis gyvenimas).
Ch. Wallicho knygos apie J. F. Mayerio sinagogą antraštinis lapas (1715)
Ch. Wallichas savo darbą adresavo žydų senienų ir ritualų gerbėjams; tai rodo, kad 18 a. pradžioje jau plačiau domėtasi judaika. Prie to itin prisidėjo atsivertę į krikščionybę ir gerai žydų praktikas žinantys asmenys (pvz., Ch. Wallichas). 1830 išformavus Žydų kabinetą jį nusipirko Samuelis Elbas, restauravo ir bandė eksponuoti Sankt Peterburge, tačiau nesusilaukė didesnio dėmesio, tolesnis Žydų kabineto likimas nežinomas.
Biblinį modelį apie 1846 buvo įsigijusi viena Dresdeno parapija (Kreuzkirche), apie 1876 jį perdavė Karališkajai Saksonijos nacionalinei senienų tyrimų ir išsaugojimo asociacijai (Königlich-Sächsischer Verein zur Erforschung und Erhaltung vaterländischer Alterthümer), kuri nuo 1890 jį eksponavo. 1910 modelis kaip kultūrinis reliktas parduotas Hamburgo antikvarinei draugijai, nes manyta, kad jis neturi meninės ar archeologinės vertės. Per Antrąjį pasaulinį karą modelis buvo laikomas saugykloje, dabar eksponuojamas Hamburgo istorijos muziejuje.
kutai (hebrajų k. cicit; balti susukti vilnoniai siūlai, 32 vnt.), rišami prie maldos rūbų keturių kraštų
Kiti analogiški bandymai pateikti realistiškas žydų ritualinių objektų kopijas buvo Regensburgo sinagogos replika, pastatyta teologo Georgo Serpilijaus (1668–1723) bibliotekoje. Šia replika siekta supažindinti krikščionis su tikromis žydų ritualinėmis praktikomis. G. Serpilijaus išleistame sinagogos replikos buklete (1723) išsamiai aprašoma gausybė ritualinių objektų, tiek analogiškų Dresdeno sinagogai, tiek ir kitų žydų švenčių reikmenims (pvz., šabo žvakė, įvairios antikvarinės monetos su hebrajiškomis raidėmis, siduras, įvairūs žydų rankraščiai, laidojimo gaubtas (kitel), ketuba ir get (skyrybų dokumentas), sužadėtuvių ir vestuvių žiedai ir kita). G. Serpilijaus paskaitos ir ekskursijos sulaukė didelio visuomenės ir pirklių dėmesio, šie t. p. užsimojo įsigyti įvairių žydiškų objektų, knygų (aramėjų, hebrajų, jidiš kalbomis) ir statyti savo sinagogų replikas (iš G. Serpilijaus bukleto matyti, kad tokių pirkinių būta).
Kitą analogišką sinagogos repliką 1736 Uppsalos (liuteronų) universitete bandė sukurti orientalistas ir universiteto bibliotekininkas Andersas Norrelijus (1677–1749), pastebėjęs didelį studentų susidomėjimą žydų sinagogų ceremonijomis. A. Norrelijus gavo kanclerio ir vicekanclerio (arkivyskupo) pritarimą, jam buvo skirta 300 talerių reikalingiems objektams įsigyti (retoms žydų senovinėms knygoms, šofarui, talitams, menoroms, mezuzoms ir kita), bet pritrūkus lėšų sinagogos replika nebaigta statyti. Be tokių nežydų (liuteronų) siekių rinkti ir kolekcionuoti žydiškus artefaktus bei kurti sinagogų kopijas ir instrumentarijų dar gerokai iki steigiant žydų muziejus 19 a. pabaigoje, įvairūs muziejai ir bibliotekos Europoje ėmė ieškoti ir rinkti senovinius žydų rankraščius bei ritualinius artefaktus (anksčiausiai – Viktorijos ir Alberto muziejus Londone 1855). Europos muziejuose imti eksponuoti ir archeologinių kasinėjimų biblinio Izraelio teritorijoje metu rasti radiniai, susiję su žydų paveldu (nuo 1863 eksponuoti Luvre).
talitas (balta vilna, galuose prisiūtos penkios įvairaus platumo juodos juostelės su baltomis juostelėmis jose, iš tos pačios medžiagos surišti kutai, kampuose prisiūti balto lygaus atlaso gabaliukai; 11 × 11 cm)
Nuo 1890 imti steigti žydų muziejai Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Izraelio žemėje ir kitur, kur buvo renkamos artefaktų kolekcijos, apimančios visą žydų istoriją, kasdienį gyvenimą, kultūrą, religinius objektus. Šiam judėjimui buvo reikšmingi 19 a. viduryje ėmę plisti etnografiniai ir folkloro tyrimai bei ekspedicijos. Iniciatyvą iš privačių kolekcininkų (daugiausia aristokratijos sluoksnių) iki I pasaulinio karo perėmė įvairūs visuomenės veikėjai, siekiantys išsaugoti savo bendruomenių kultūrinį paveldą. Tai buvo neatsiejama nuo nacionalinio žydų judėjimo ir sekuliarizacijos bei modernizacijos procesų, žydų menininkų, rašytojų ir įvairiose kitose kultūros srityse veikusių asmenų iniciatyvų.
Po II pasaulinio karo Europoje įsteigta muziejų beveik sunaikintoms žydų bendruomenėms atminti (Nyderlanduose, Vokietijoje, Austrijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Airijoje, Skandinavijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje), Jungtinėse Amerikos Valstijose susidomėjimas judaika ypač sustiprėjo po Šešių dienų karo (1967, arabų–Izraelio karai). Visame pasaulyje imta steigti žydų atminties ir Holokausto muziejus, atkurti istorines sinagogas, rinkti ir tirti judaikos kolekcijas. Baigiantis sovietinei erai Rytų Europos šalyse pradėta steigti žydų muziejus, atgauti judaikos artefaktus, knygų kolekcijas, restauruoti sinagogas. Siekiant skatinti Europos žydų istorijos studijas ir išsaugoti žydų kultūros paveldą 1989 įteigta Europos žydų muziejų asociacija (AEFM), jos veikloje dalyvauja daugiau kaip 20 šalių. 1977 įsteigta Amerikos žydų muziejų taryba (CAJM; reprezentuoja daugiau kaip 80 institucinių ir asocijuotų narių), Izraelio muziejų tinklas visame pasaulyje.
Judaika Lietuvoje
Rusijos imperijoje po 1881 vykę pogromai paskatino didelę žydų emigraciją. Žydų istorikas S. Dubnowas spaudoje skelbė apie būtinybę pripažinti Rytų Europos žydų istorinių dokumentų ir kitų kultūrinių artefaktų svarbą. An-Ski S. 1912–14 organizavo ekspediciją dokumentams, ritualiniams ir etnografiniams artefaktams bei folklorui rinkti Ukrainoje, Podolėje ir Voluinėje. Jo surinkta kolekcija buvo deponuota Valstybiniame etnografijos muziejuje Sankt Peterburge, kuriame buvo įsteigtas ir žydų muziejus (uždarytas 1929). 1919 Vilniuje An-Ski S. atkūrė 1913 žydų antikos mylėtojų draugijos įkurtą muziejų, kurio kolekcija per I pasaulinį karą buvo sunaikinta.
1925 Vilniuje įkurtas Žydų mokslinių tyrimų institutas (YIVO) tapo svarbiausiu Rytų Europos žydų meno ir etnografijos tyrimų centru. Per II pasaulinį karą Vilniuje t. p. stengtasi išgelbėti geto biblioteką, surinkti ir slėpti retas knygas, kultūrinius artefaktus, meno kūrinius, apeiginius objektus ir dokumentus, priklausančius deportotiems žydamas bei rastus apleistose ir griaunamose sinagogose ir kitose įstaigose. Šiame darbe ypač daug nuveikė Hermanas Krukas (1898–1944), A. Suckeveris, Šmerelis (Šmerkė) Kačerginskis (1908–54) ir kiti. Po karo A. Suckeveris ir Š. Kačerginskis bandė atidaryti žydų muziejų, bet dėl sovietų valdžios persekiojimų daug artefaktų iš Lietuvos buvo išvežta. 1948 muziejus buvo uždarytas, dalis YIVO dokumentų buvo saugomi buvusioje Knygų rūmų saugykloje Šv. Jurgio bažnyčioje; prie dokumentų išlikimo itin prisidėjo A. Ulpis. 1994 YIVO dokumentai surasti, išsiųsti į Niujorką mikrofilmuoti ir grąžinti į Vilnių.
1989 Vilniuje atkurtas Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. 2000 10 03 Seimo nutarimu žydams grąžinta 300 ritinių iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų. 2002 01 Izraelio delegacija, vadovaujama tuometinio aškenazių vyriausiojo rabino Israelio Meiro Lau, atvyko į Vilnių parsivežti ritinių į Izraelį.
2017 Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje įkurtas Judaikos tyrimų centras (įkūrėja ir vadovė Lara Lempertienė) tiria žydų paveldą, organizuoja viešas ekspozicijas, paskaitas, konferencijas, knygų aptarimus, siekia supažindinti visuomenę su Lietuvos žydų istorija bei kultūriniu paveldu.
L.: N. Latvytė-Gustaitienė Žydų muziejus Vilniuje: pirmieji bandymai įprasminti trauminę patirtį ir skatinti tvarią atmintį // Knygotyra t. 71 2018; N. Folberg And I Shall Dwell Among Them: Historic Synagogues of the World New York 1995; G. C. Grossman Jewish Museums of the World 2003; R. E. Gruber Post-trauma „Precious Legacies“: Jewish Museums in Eastern Europe after the Holocaust and before the Fall of Communism” // Visualizing and Exhibiting Jewish Space and History Oxford 2012; M. Korey Displaying Judaica in 18th-Century Central Europe: a non-Jewish curiosity // Visualizing and Exhibiting Jewish Space and History 2012; T. Metzler Collecting community: The Berlin Jewish Museum as Narrator between Past and Present, 1906–1939 // Visualizing and Exhibiting Jewish Space and History 2012.
565