judazmas, viena didžiųjų pasaulio religijų; monoteistinė. Izraelio valstybinė religija. Biblinių laikų religija dar vadinama izraelitų religija (nes nebuvo susiformavusi religinė etinė judėjų bendrija, egzistavo tik izraelitų gentys). Judaizmas suvokiamas kaip žydų religija, filosofija ir gyvenimo būdas.
Tikėjimo principai
Bendros religinės sistemos ir dogmų judaizme nėra. Didžiausiu pranašu laikomas Mozė (Įst 34, 10–11). Jam Dievas apreiškė savo vardą (Jahvė), su Moze, per jį – su tauta, sudarė Sandorą ir paliko Įstatymą (Torą; Įst 29, 9–14). Toroje (Rašytinėje išskiriama 613 įsakų, įstatymų ir nuostatų) ir Talmude išdėstytais ritualiniais bei etiniais įstatymais ir nuostatomis pagrįsta judaizmo doktrina. Tora (Įstatymo knygos, dar vadinama Penkiaknyge), Pranašų knygos ir Raštai (Išminties, Psalmių knygos) sudaro hebrajų Bibliją (Tanachą); galutinai kanonizuota apie 2 a. po Kristaus. Po pranašų epochos gyvenusių išminčių (tanajų) Toros aiškinimai sudėti į Mišną (sudaryta apie 2 a. pabaigą), šios komentarai, 3–6 a. išminčių (amorajų) diskusijos dėl Mišnoje iškeltų halachinių problemų – į Gemarą (sudaryta 6 a. pabaigoje). Yra Jeruzalės (baigtas apie 4 a.) ir Babilono (baigtas apie 6 a.) Talmudai.
judėjai skaito Torą per šacharit, t. y. rytines pamaldas (Safedas, Šiaurės apygarda)
Judaizmo principai
Žydų filosofas Maimonidas suformulavo trylika judaizmo principų: Kūrėjas kuria ir valdo kūrinius; yra vienas ir nėra kito panašaus į Jį; Kūrėjas yra bekūnis ir į Jį nieko nėra panašaus; Kūrėjas yra Pirmasis ir Paskutinysis; tik Kūrėjui galima melstis; visi pranašų žodžiai teisingi; Mozės pranašavimas teisingas, jis didžiausias pranašas; Tora buvo duota Mozei; Tora nebus pakeista; Kūrėjas žino žmonių darbus ir mintis; atlygina geru tiems, kurie laikosi Jo nuostatų, ir baudžia tuos, kurie pažeidžia Jo nuostatas; Mesijas ateis; mirusieji bus prikelti Kūrėjo valia. Remiantis jais t. p. laikomasi bendrų religinių nuostatų.
Religinės praktikos
Religinių papročių, praktikos ir Toros interpretavimas nėra normatyvinis ar dogminis, visiems privalomas. Judaizmas įvairiose šalyse ir kultūrose reiškiasi skirtingai, religinės praktikos, normų ir draudimų laikymasis, liturgija ir kita priklauso nuo judaizmo krypties.
Judėjų berniukai po 8 d. nuo gimimo yra apipjaustomi. Religinės pilnametystės šventė švenčiama berniukui sukakus 13 m. (bar micva), mergaitei (šventė vadinama bat micva) – 12 metų.
Šabo atributai: 2 kepalai chalos (neraugintos duonos), uždengti servetėle, 2 uždegtos žvakės, vynas
Šabo šventimas ir valgio draudimai laikomi vienomis svarbiausių religinių praktikų visiems judėjams. Šabas švenčiamas kaip prisiminimas ir liudijimas, kad Dievas yra Kūrėjas, išvedęs iš Egipto nelaisvės. Per šabą meldžiamasi daugiau nei paprastą dieną. Uždrausta dirbti 39 rūšių darbus, jei nekyla grėsmė gyvybei. Šabui dažniausiai pradedama ruoštis penktadienį po pietų. Saulei leidžiantis (bet ne vėliau kaip 18 minučių iki saulėlydžio) moterys uždega žvakes kalbėdamos specialų laiminimą. Kalbama vakaro malda (apie 45 minutes). Po maldos, jei vyko sinagogoje ar kituose maldos namuose, grįžtama namo vakarienei. Prieš vakarienę šeimos galva laimina vyną ir du atlaužtus chalos (neraugintos duonos) gabalėlius. Atliekamas rankų plovimo ritualas, iškilmingai vakarieniaujama. Po vakarienės kalbamas laiminimas po valgio. Šabo ryto maldos tęsiasi beveik iki pietų.
Šabas baigiasi šeštadienio vakarą Saulei nusileidus, kai pasirodo 3 žvaigždės, apie 40 minučių po saulėlydžio, atskyrimo ritualu (havdala) – sakomi laiminimai vynui, kvapams ir žvakėms, atskyrimui švento nuo nešvento, šabo nuo paprastų savaitės dienų. Valgyti leidžiama tik skeltanagių ir atrajotojų mėsą, iš vandens gyvūnų tik tuos, kurie turi žvynus ir pelekus. Galvijai ir paukščiai turi būti tinkamai paskersti (atlieka tam specialiai pasiruošęs asmuo), kad mėsa būtų košerinė. Galvijai bei paukščiai ir jų organai turi būti sveiki, be defektų (kartais tikrinama, ar galvijo plaučiai neturi sąaugų). Kraujas nuleidžiamas, likęs turi būti pašalintas kepinant arba mirkant ir sūdant. Mėsą paruošti privaloma per 72 valandas. Kiaušiniai, kuriuose yra kraujo dėmelių, laikomi nekošeriniais. Negalima kartu virti ir valgyti pieno ir mėsos produktų, kartu virti ir patiekti toje pačioje lėkštėje mėsos ir žuvies. Kartu valgyti leidžiama žuvį, kiaušinius ir pieniškus valgius. Patiekalams iš pieno ir mėsos paruošti, valgyti ir indams plauti naudojami skirtingi indai ir priemonės. Tarp jų valgymo turi būti praėję nuo 3 iki 6 valandų.
Tradiciškai draudžiama gerti vyną ir vynuogių sultis, pagamintus ne žydų. Visų atšakų judaizmo, išskyrus ortodoksinio, atstovai griežtai nesilaiko šabo ir tradiciškai susiklosčiusių detalių valgio draudimų.
Ortodoksai privalo kasdien 3 kartus melstis. Meldžiantis dėvimi filakterijai (simbolizuoja, kad tikinčiųjų mintys, darbai ir poelgiai skiriami Dievui), dažniausiai tik šiokiadieniais per rytines pamaldas. Meldimasis pridengta galva ir (arba) nuolatinis kipos dėvėjimas laikomas papročiu, ne religiniu priesaku. Ortodoksai jas dėvi nuolat, reformuotojo judaizmo šalininkai – tik sinagogoje, melsdamiesi, per religines apeigas, valgydami. Pagal tradiciją, kas rytą ir kas vakarą turi būti skaitoma Šma Israel (Įst 6, 4–9; 11, 13–21). Kai kurių atšakų judėjai pirmuosius jos paragrafus hebrajų kalba laiko specialioje dėžutėje (mezuzoje), kuri tvirtinama prie gyvenamojo namo lauko durų staktos iš dešinės pusės.
Pagal tradiciją, kasdien 3 kartus (sinagogoje per rytines, pietines ir vakarines pamaldas) stovint veidu į Jeruzalę turi būti skaitoma malda Aštuoniolika laiminimų. Kiekvienas besimeldžiantis ją skaito atskirai. Malda susiformavo Antrosios šventyklos laikotarpio pabaigoje. Sinagogoje svarbiausia vieta, simbolizuojanti Sandoros skrynią, yra aron kodešas. Maldų salės centre įrengiama pakyla (bima; reformuotojo ir konservatyviojo judaizmo maldos namuose ji yra prieš aron kodešą), pamaldoms vadovauja kantorius arba rabinas (jo statusas neturi tokio sakralumo kaip kunigo). Ortodoksai vyrai ir moterys sėdi atskirai, melsdamiesi kai kurių atšakų judėjai iš pagarbos Dievui dengia galvas maldos šaliais (talitais). Seniausios maldaknygės datuojamos gaonų laikotarpiu (apie 6–11 amžių). Viduriniais amžiais klostėsi įvairios liturginės apeigos. Nuo 16 a. buvo kuriami maldų papildymai, įvedami taisymai ir kita, prasidėjo sinagogos reformos (kai kur pamaldos vyksta vietinėmis kalbomis, įvesta chorinė muzika, vargonai ir kita).
šofaras (ragas) ir talitas – Roš Hašana, Šabo ir Jom Kipuro atributai
Svarbiausios šventės yra Chanuka, Jom Kipuras, Pesachas, Purimas, Roš Hašana, Simchat Tora (padėkos už Įstatymą šventė), Sukotas. Naudojamasi Mėnulio kalendoriumi. Mėnesį sudaro 29 arba 30 mėnulio mėnesio dienų, metus – 12 arba 13 mėnesių (papildomas įterpiamas kas dveji arba treji metai, vadovaujantis 4 a. nustatytu skaičiavimo ciklu, kad Pesachas visuomet būtų pavasarį).
Judaizmo istorija
Judaizmo ištakos, pagal tradiciją, siekia antrą tūkstantmetį prieš Kristų. Bibliniu laikotarpiu (iki 5 a. pr. Kr.) formavosi iš izraelitų genčių tikėjimų. Izraelitų svarbiausia šventove tapo karaliaus Saliamono pastatyta Jeruzalės šventykla. Judėjos karalius Jošijas įtvirtino ją kaip pagrindinę vieno Dievo garbinimo vietą. Šventyklos altorius buvo įrengtas vietoje, kurioje, manoma, Abraomas rengėsi paaukoti Izaoką. Šventykloje laikyta Sandoros skrynia, buvo aukojama (deginamosios, kunigiškų šventimų, permaldavimo už nuodėmes aukos), smilkoma, atnašaujama (javai, apipilti aliejumi ir smilkalais), altorius per Jom Kipurą šlakstomas galvijų krauju ir kita. Apie 2 a. pr. Kr. pradėta periodiškai viešai skaityti Torą susirinkimuose. Ji būdavo aiškinama, siekiama jos nuostatas pritaikyti esamai situacijai (esenai, fariziejai ir sadukiejai laikėsi skirtingų aiškinimų). Apie 70 po Kr. Šventyklą sugriovė imperatorius Titas (išlikusi Šventyklos komplekso vakarinė siena – vadinama Raudų siena – švenčiausia judėjų vieta), prasidėjo rabiniškasis (Talmudo) laikotarpis. Buvo suformuotas Talmudas, Sakytinis Įstatymas (Tora) įgavo rašytinę formą.
Jeruzalės šventykla. Raudų siena
Dvasinio ir visuomeninio gyvenimo centrais tapo sinagogos (nes Šventykla suvokiama kaip vienintelė, galinti stovėti tik Jeruzalėje), jose Šventyklos ritualus pakeitė Toros bei kitų šventų raštų skaitymas ir studijavimas. Buvo steigiami Toros studijų centrai. Išminčiai Toros studijavimą laikė svarbiausia religine pareiga, labiausiai priartinančia prie Dievo (svarstoma santykis su Dievu, Izraelio likimas, išgelbėjimas, Dievo gailestingumas, judėjų santykiai su kitomis religinėmis grupėmis ir kiti dalykai, siekiant gyventi pagal Torą). Gaonų laikotarpiu buvo plėtojamos Talmudo studijos. Gaonai buvo didžiausi šio laikotarpio Talmudo autoritetai. Per musulmonų užkariautą Ispaniją atvykę Toros žinovai steigė ješivas (jos išplito Europoje). Viduriniais amžiais bendras rabinų klasikinių tekstų ir rabiniškosios tradicijos paveldas buvo išlaikytas, nors susiklostė skirtingos islamiškoje Ispanijoje (t. p. kitose islamiškose šalyse) ir krikščioniškose Europos šalyse gyvenančių judėjų kultūros. Nuo vidurinių amžių iki 17 a. buvo studijuojama ir kodifikuojama halacha, plėtojami Talmudo komentarai, atskirose šalyse priiminėjami įstatymai ir nuostatos (takanot), kurie labiausiai tiko gyvenamojo meto sąlygomis. Apie 13 a. Ispanijoje kilo Kabalos judėjimas, Tora buvo studijuojama gematrijos metodu, t. p. taikytas alegorinis aiškinimas ir kitos teksto interpretacijos, siekiant atverti slaptąsias jo prasmes; 16 a. viduryje I. Lurija atgaivino judėjimą Galilėjoje. 18 a. Rytų Europoje kilo chasidizmas, Vakarų Europoje – haskala, 19 a. pabaigoje – sionizmas.
Judaizmo atšakos
Vykstant įvairiems pokyčiams susiformavo šiuolaikinio judaizmo atšakos – ortodoksinis, reformuotasis, konservatyvusis, rekonstrukcionistinis, humanistinis. Tradicinį religinį gyvenimą siekiantys išsaugoti žydai vadinami ortodoksais.
Ortodoksinis judaizmas
Ortodoksinis judaizmas skirstomas į atšakas: chasidiškasis judaizmas, neoortodoksinis judaizmas (susiformavo 19 a. viduryje Vokietijoje, rėmėsi S. R. Hirscho, 1808–88, mokykla, siekiančia suderinti tradiciją su sekuliariais mokslais), Mizrachi judėjimas (tradiciją derino su sionizmu). Dauguma ortodoksinio judaizmo grupių sionizmo ideologiją ir siekius smerkia. 20 a. pradžioje ortodoksinio judaizmo atšakos susijungė į Agudat Israel judėjimą.
Reformuotasis judaizmas
Reformuotojo judaizmo šalininkai Sakytinę ir Rašytinę Toras laiko žmogaus kūryba. Teigiama, kad Tora yra įkvėpta Dievo, bet užrašyta žmonių, todėl atspindi užrašymo laikotarpio mentalitetą ir sampratas. Įstatymai t. p. atspindi jų atsiradimo laikotarpį, nors juose yra nelaikinių tiesų. Pabrėžiami judaizmo pagrindiniai principai, reikalaujama individualiai studijuoti tradicines praktikas, tačiau leidžiama pasirinkti praktikuoti tik tai, kas didins asmens santykio su Dievu šventumą, bet prieš nusprendžiant nesilaikyti kokių nors nuostatų (pvz., tam tikrų valgio draudimų), siūloma susipažinti su jais, pabrėžiama vyrų ir moterų lygybė. Nepraktikuojantis žydas, kuris nepažįsta Įstatymo, negali būti reformuotojo judaizmo nariu. Vienu žymiausių judaizmo reformatorių Vokietijoje laikomas A. Geigeris, Jungtinėse Amerikos Valstijose – I. M. Wise’as (1819–1900).
Konservatyvusis judaizmas
Konservatyvusis judaizmas Jungtinėse Amerikos Valstijose atitinka europietišką reformuotąjį judaizmą. Izraelyje ir Europoje konservatyvusis judaizmas vadinamas tradiciniu (hebrajiškai masorti). Jungtinėse Amerikos Valstijose konservatyvusis ir europietiškasis reformuotasis judaizmas siekia pozityvaus santykio su modernia kultūra, taiko kritinius mokslinius metodus šventiems tekstams ir religinėms praktikoms. Mokslinis tekstų studijavimas leidžiamas, nes judaizmas visada siekė atliepti tautos poreikius skirtingomis aplinkybėmis ir halacha gali plėtotis, ji nuolat atnaujinama pagal realią situaciją ir bendruomenėje esančias praktikas. Moderniomis gyvenimo sąlygomis bendruomenėje susiklosto praktikos, kurios skiriasi nuo ankstesnių, todėl nusistovėjusios naujos praktikos laikomos norminėmis, atitinkančiomis halachą. Halachos pagrindinis autoritetas yra Žydų įstatymų ir standartų komitetas (CJLS). Religinė nuostata, kuri gali būti pripažinta standartine, turi būti patvirtinta 80 % komiteto narių balsų dauguma ir Rabinų asamblėjos (įkurta 1901) posėdžio balsų dauguma. Standartus draudžiama pažeidinėti, nes Toros ir Talmudo įstatymai duoti Dievo. Yra 4 standartai: draudžiama rabinams ir kantoriams tuokti žydą su ne žydu; draudžiama tuokti naujai tapusį žydu, kurio ankstesnė santuoka nebuvo nutraukta pagal halachą ar dėl ankstesnio sutuoktinio mirties; draudžiama kam nors kokiu nors būdu leisti suprasti, kad prigimtinis žydiškumas gaunamas kokiu nors kitokiu būdu, o ne motinos linija; draudžiama, kad būtų leistas judaizmo priėmimas be apipjaustymo ir mikvės – pasinėrimo ritualiniame baseine. Pripažįstama ir tai, kad religiniai tekstai buvo paveikti kitų kultūrų ir kad jie gali būti suvokiami ir kaip istoriniai dokumentai. Tikima, kad Dievo valia žmonėms nuolat išsakoma per apreiškimus (apreiškimas laikomas tebevykstančiu).
Rekonstrukcionistinis judaizmas
Rekonstrukcionistinis judaizmas remiasi M. Kaplano (1881–1983) idėjomis. Dievą jis suvokė kaip išlaisvinančią galią Visatoje, o judaizmą kaip civilizaciją. Išlaisvinimas esantis savęs tobulinimo galia. Paveldėtos protėvių tradicijos yra būdai, kurie padėjo jiems išlaikyti sąsajas su Dievu. Kiekviena karta turinti rekonstruoti šią tradiciją, kad ji atitiktų santykių su Dievu suvokimą. M. Kaplanas pripažino, kad judėjų bendruomenės visada turėjo taikytis prie istorinių sąlygų.
Humanistinis judaizmas
Humanistinės krypties atstovams judaizmas yra tautos kultūros paveldas ir istorinė patirtis. Judaizmo laikomasi tik kaip tautos tradicijų. Liturgijoje nevartojamos teistinės sąvokos.
Per II pasaulinį karą buvo nužudyta apie 6 mln. žydų (Holokaustas). 1948 įkūrus Izraelio valstybę daugelis žydų grįžo į Izraelį. 1965 paskelbta Katalikų Bažnyčios santykių su nekrikščioniškomis religijomis deklaracija Nostra Aetate draudžia judėjų diskriminaciją; 1993 Vatikanas pripažino Izraelio valstybę. 21 a. pradžioje judaizmą išpažįsta apie 15 mln. žmonių. Daugiausia judėjų gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose (apie 6 mln.), Didžiojoje Britanijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyse.
L: N. de Lange Judaizmas Vilnius 1996; A. Pažėraitė Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimasis Vilnius 2005; J. Neusner The Way of Torah: An Introduction to Judaism Belmont 1970; D. Cohn-Sherbok Judaism London 1999; D. Katz Lithuanian Jewish Culture Vilnius 2004.
565