judazmas Lietuvojè vadinamas lietuviškuoju, arba litvakiškuoju, judaizmu. Susiformavo Naujaisiais laikais kaip ortodoksinio judaizmo viena atšakų. Ji paprastai priešinama chasidiškajam (ortodoksiniam) judaizmui, tačiau yra chasidų dvarų, istoriškai siejamų su Lietuva. Litvakais dabar vadinami vieno ortodoksinio judaizmo pogrupio (daugiausia jam priklauso aškenaziai nechasidai) žydai.
Vilniaus sinagoga
Judaizmo Lietuvoje suformavimasis
Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę žydai (priklausė aškenaziams), manoma, atsikėlė 12 amžiuje. Vytautas Didysis 1388–89 suteikė privilegijas Trakų, Brastos, Gardino žydams. 16 a. pradžioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo 6000 žydų, 16 a. viduryje – apie 10 000. Privilegijas žydams vėliau patvirtino kiti Lietuvos kunigaikščiai, pagrindiniai privilegijų teiginiai išdėstyti Pirmajame Lietuvos Statute (1529).
Lietuvoje veikiančios mečetės, kenesos, sinagogos
Judaizmo raida Lietuvoje 16–19 amžiuje
16–17 a. suklestėjo rabinų raštija; žymesni rabinai – Luria Isaac ben Solomon, Joelis Sirkesas (1561–1640), Šabtajus H. Hakohenas (1621–62), Aharonas Samuelis Koidanoveris (1614–76). Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795; Lietuvos ir Lenkijos Valstybės padalijimai) carinei Rusijai atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Baltarusijos vakarinės žemės ir Lietuva (išskyrus Užnemunę), t. y. Lietuvos žydai atsidūrė carinės Rusijos imperijos sudėtyje.
Chasidizmo pradžia galima laikyti elitinę (ir kartu marginalią) grupelę asmenų, susibūrusių Podolėje prie rabino Baalo Šem Tovo, garsėjusio netradiciniu, kabalistinės mistikos persmelktu požiūriu į įvairias judaizmo religines praktikas, gydymu galiomis ir tuo, kad pabrėžė ne Toros studijas kaip dvasinio kelio pagrindą ir pradžią, bet dvekut, t. y. prisirišimą prie Dievo. Po Baalo Šem Tovo mirties (1760) jo mokinys Dovas Beras iš Mežyričo (1700 arba 1704, arba 1710–1772) išsiuntė savo mokinius į įvairias buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos žemių vietoves, kad skleistų Baalo Šem Tovo mokymą. Šie mokiniai tapo pirmaisiais cadikais. Vietovės, kuriose jie apsistojo, tapo Baalo Šem Tovo mokymo centrais.
Dėl misionieriškos veiklos chasidizmas per kelis dešimtmečius įsitvirtino daugelyje Rytų Europos žydų bendruomenių. Baalo Šem Tovo mokiniams ir įpėdiniams priskiriamas rebės titulas. Rebė kitaip nei rabinas (paprastai atlieka Įstatymo, tradicijų žinovo, rabiniško teismo teisėjo ir panašius vaidmenis) yra dvasinis vadovas, chasidų tikėjimu, turintis nepaprastų galių, jis yra ir dvasinis užtarėjas dangiškajame teisme, ir stebukladarys, gyduolis, ir patarėjas, žinantis kiekvieno į jį besikreipiančiojo slapčiausias problemų priežastis.
Manoma, kad apie 1765–66 chasidų Mežyriče jau būta. Anot Saliamono Maimono (Saliamonas ben Jošua, 1753–1800), tuo metu ir žydai iš Lietuvos keliavo į Mežyričą pas Dovą Berą sužinoti daugiau apie vadinamą naująjį mokymą. Tarp jų buvo ir būsimasis lietuviškojo, t. y. Karlino (dabar Pinskas), chasidizmo pradininkas Aaronas ben Jakovas iš Karlino (1736–72). Iš jo kilo kitos lietuviškojo chasidizmo dinastijos (jos paprastai atsirasdavo pirminiam cadikui iš visų mokinių išskyrus kurį nors mokinį ypatingu palankumu). Mirus cadikui chasidai ir mokiniai galėjo pasirinkti jį kaip jo įpėdinį, ir tokiu būdu jis galėdavo pradėti dinastiją; dažniausiai ją tęsdavo vienas sūnų ar artimiausias vyriškosios lyties giminaitis (buvo keli cadikai, neturėję įpėdinių).
18 a. pabaigoje pradėjo formuotis cadikų dinastijos su dvarais (cadikai neretai vadinti ir vadinami karaliais, viešpataujančiais savo rūmuose ar dvaruose). 21 a. pradžioje dauguma dvarų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose (daugiausia Niujorke – Bruklino, Manheteno, Crown Heightso rajonuose). Dvaruose paprastai yra pagrindinė sinagoga, mikvė ir rabino rezidencija.
Chabad Liubavič chasidai
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje iš Karlino chasidizmo kilo Liachavičių, Koidanovo, Kobrino ir Slonimo dinastijos. Jos daugiausia veikė Pinsko, Koidanovo (dabar Dziaržynskas), Kobrino ir Slucko srityse (visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje), buvo mažų bendruomenių ir dabartinės Lietuvos teritorijoje – Karlino ir Liachavičių chasidai iki II pasaulinio karo turėjo maldos namus Vilniuje. Vilniuje buvo ir Chabad Liubavič chasidų maldos namų. Tai kita chasidiška dinastija, kuri formavosi Baltarusijoje, t. y. vadinamosios žydų Lietuvos teritorijoje (dabar Rusijos Federacija). Jos pradininkas yra rebė Šneuras Zalmanas iš Liadų (1745–1812). Dabar tai gausiausia ir žinomiausia, aktyviausiai organizuojanti misijas nuo religinių praktikų nutolusiems žydams chasidų atšaka. Chabad Liubavič dvaras yra Crown Heightse (Niujorko centrinė dalis). Paskutinis rabinas Menahemas Mendelis Šnejersonas (1902–94) įpėdinių neturėjo, bet jis Chabad Liubavič chasidų vadinamas karaliumi, mesijumi, tikima jį esant gyvą ir besirūpinantį bendruomene. Chabad Liubavič turi savo atstovus kaip pasiuntinius įvairiuose pasaulio kraštuose, valstybėse; čia jie pagal savo tradicijas organizuoja religinę ir socialinę veiklą, misionieriauja.
Amduro chasidai
Dar kita lietuviška chasidiška bendruomenė buvo Amduro chasidai. Pradininkas – Chaimas Chaiklis ben Šmuelis (m. 1787). Jis buvo kantorius Karline (Lodzės vaivadija). Pagal chasidišką tradiciją, prieš tapdamas chasidu, buvo Vilniaus Gaono mokinys, vėliau tapo Dovo Bero iš Mežyričo mokiniu, 1773 įsteigė dvarą Amdure (Gardino sritis). Čia šiam chasidizmui nepavyko ilgiau už kitas chasidų atšakas atsilaikyti prieš mitnagdus, nunyko 19 amžiuje. Nors yra duomenų, kad iš Rosso (Valkavisko rj., Gardino sritis; čia rabino Chaimo Chaikelio mokinys rebė Šmuelis, 1718–77, bandė (nesėkmingai) įsteigti dvarą) kilo vienas žymiausių 19 a. Lietuvos rabinų – Icchakas Elchananas Spektoras (1817–96), nuo 1864 Kauno vyriausiasis rabinas. Rosse buvo rabinu jo tėvas rebė Izraelis-Isseris, Amduro cadiko rebės Šmuelio pasekėjas. Icchakas Elchananas Spektoras, nors ir buvo susipažinęs su chasidizmu, nebuvo chasidas. Tačiau žinoma, kad Kaune, kaip ir visoje eilėje Lietuvos miestų ir miestelių iki II pasaulinio karo egzistavo Chabad Liubavič bendruomenės, Kaune yra išlikęs chasidų sinagogos pastatas (Gimnazijos g. 7).
Vilniaus Gaono (kairėje) ir Kauno rabino Icchako Elchanano Spektoriaus (1817–96) portretai (spalvota litografija, 19 a. pabaiga–20 a. pradžia, Vokietija)
Vilniaus Gaonas chasidizme įžvelgė didelį pavojų Toros studijavimo dėl jos pačios idealui, eretiška laikė ir chasidišką dievybės sampratą, ir naujus papročius bei chasidų naudojamą maldyną (sefardiško maldyno variantas). Per konfrontaciją su chasidizmu Lietuvoje išsigrynino tradicinės nuostatos ir vertybės, akcentavusios Toros (ji turi būti žmogaus religinio gyvenimo pagrindas) studijavimo pirmumą ir būtinybę. Nors šią poziciją nuosekliai gynė Vilniaus Gaonas, bet labiausiai adaptuotu būdu, chasidams artima kabalistine terminija ir raštija, išskleidė ir pagrindė jo mokinys Chaimas iš Valažino knygoje Gyvenimo siela (išleista 1824). Jis įsteigė (1802 ar 1803) pirmąją lietuvišką ješivą Valažine, kuri padėjo pagrindus litvakiškam judaizmui.
Musar mokymas
19 a. Lietuvos žydai taip pat savitai plėtojo Musar mokymą. Vieni ankstyviausių šio mokymo atstovų buvo Aaronas Samuelis Koidanoveris (1614–76), parašęs knygą Kav hajašar (Teisingas matas), Menahemas Mendelis Lefinas iš Satanovo (1749–1826), maskilis, chasidizmo priešininkas, kurio Knyga apie sąžinės sąskaitą (1808; turėjo įtakos B. Franklino raštai) buvo svarbi vėlesniam Musar judėjimui Lietuvoje. Vilniaus Gaonas Musar idėjas plėtojo įvairiuose komentaruose, pvz., Patarlių knygai. Pirmtakų keltos moralumo ugdymo, būdo savybių taisymo idėjos buvo performuluotos ir paverstos sistemingomis praktikomis Musar judėjimo pradininko Izraelio Salanterio ir jo pasekėjų, kurie įvedė Musar studijavimą ir praktikavimą į ješivas. Reikšmingiausia tokių ješivų tapo Kauno Slabados ješiva; jos dvasinis vadovas buvo rabinas Natanas Cvi Finkelis (1849–1927).
Ješivos buvo steigiamos ir didesnėse gyvenvietėse bei miesteliuose (Kelmėje, Telšuose, Panevėžyje, Naugarduke, Gardine, Breste, Slucke, Baranovičiuose), ir mažesnėse (Myriuje, Klecke). Valažino (vėliau perkelta į Brastą) ir Slabados (Kauno) ješivos buvo didžiosios lietuviškosios ješivos. Jos daugiausia turėjo įtakos ortodoksinio judaizmo plėtrai 20 amžiuje. 20 a. pradžioje šių ješivų filialai buvo įsteigti Palestinos britų mandate (dabar Izraelis) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. 19 amžiuje konfrontacija su chasidizmu sumenko dėl carinės Rusijos vykdomos politikos žydų atžvilgiu bei dėl haskalos, socialistinių, sionistinių judėjimų, sekuliarizacijos.
Judaizmas Lietuvoje 20 a. pradžioje
1912 pradėta kurti pasaulinį ortodoksinio judaizmo judėjimą Agudat Israel. Tarp žymiausių ir įtakingiausių 20 a. pradžios litvakų haredim judaizmo (kraštutinės pakraipos ortodoksinis judaizmas) lyderių buvo Chofecas Chaimas (Israelis Meiras Hakohenas (Kaganas), 1839–1933); jo potvarkis, kad moterys ne tik gali, bet ir turi studijuoti Torą, ilgainiui buvo priimtas daugelyje ortodoksinio judaizmo atšakų. Kiti žymūs 19 a. pabaigos litvakų rabinai buvo Kauno miesto rabinas I. E. Spektoras (1817–96), Vilniaus rabinas Chaimas Ozeris Grodzinskis (1863–1940).
Po I pasaulinio karo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir praradus Vilnių ir Vilniaus kraštą, dauguma litvakų liko už Lietuvos ribų – Lenkijoje, Baltarusijoje ir kai kuriose Rusijos srityse bei Latvijoje, bet išlaikė lietuvišką jidiš dialektą, aškenazišką hebrajų kalbos tartį, tapatybę, grįstą bendra istorine patirtimi, bei opoziciją chasidizmui.
1918 susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei žydai ėmė siekti, kad būtų įteisinta jų tautinė autonomija. 1925 ši idėja žlugo, bet judėjai liko kaip valstybės pripažįstama religinė bendrija. Veikė sinagogos, chederiai, religiniam gyvenimui vadovavo litvakiškas ješivas baigę rabinai. Po Holokausto Lietuvoje išliko apie 5 % žydų. Po II pasaulinio karo religinis žydų gyvenimas Lietuvoje buvo beveik apmiręs – neveikė ješivos, nebuvo rabinų, – Vilniuje veikė tik viena sinagoga. Dauguma kitų sinagogų (iki II pasaulinio karo Vilniuje buvo virš 100) buvo sugriautos (tarp jų ir Didžioji sinagoga), o kitos buvo paverstos sandėliais. Litvakiškose ješivose, persikėlusiose į Izraelį ir Jungtines Amerikos Valstijas, ėmė studijuoti įvairios kilmės žydai nechasidai (ir 21 a. pradžioje terminas litvakai dažniau nurodo ne kilmę, bet studijavimo stilių ir socialinę stratą).
Judaizmas Lietuvoje po 1990
1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę (ir 21 a. pradžioje) bandoma atkurti mitnagdiškąsias tradicijas, kuriasi žydų religinės bendruomenės Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, aktyviai veikia Chabad Liubavič chasidų bendruomenės Vilniuje ir Kaune. Chabad Liubavič chasidų rabinas Šolomas Ber Krinskis 1993 iš Jungtinių Amerikos Valstijų atsiųstas į Lietuvą misijai, plėtoja veiklas, kurios bent daliai Lietuvos žydų padėjo susipažinti su gyvenimo pagal Torą pagrindais. 2011 gyventojų surašymo duomenimis Lietuvoje buvo 1229 judėjai (0,04 % Lietuvos gyventojų). Lietuvos vyriausiasis rabinas Chaimas Buršteinas (2004–15) rūpinosi lietuviškos Musar minties paveldo publikavimu Vilniaus žydų bendruomenės vardu (rusų kalba). Vilniaus rabinas Šimšonas Danielius Izaksonas (2016–17) ir Lietuvos vyriausiasis rabinas Kalevas Krelinas dėjo dideles pastangas, kad atgaivintų žydų mtnagdų religinį gyvenimą Lietuvoje. 2017 rudenį Kaune atidaryta mikvė, rabinas Šolomas Ber Krinskis paskirtas Vilniaus sinagogos rabinu.
Telšių ješivos pastatas (2020)
A. Pažėraitė Litvakiško ortodoksinio judaizmo formavimasis Vilnius 2005; D. Katz Lithuanian Jewish Culture Vilnius 2004.
565