judėjai krikščionys

judjai krikščiónys, žỹdai krikščiónys, krikščionybės pirmaisiais amžiais gyvenę žydai, kurie tikėjo Jėzų Kristų, bet laikėsi judaizmo nuostatų (apipjaustymo, šabo ir kitų) ir teologijos. Pabrėžė sinagogos svarbą ir būtinumą laikytis Toros (Mozės įstatymo). 1 a. viduryje kilo žydų ir pagonių, tapusių krikščionimis, nesutarimai. Apaštalas Paulius skelbė, kad krikščionybė yra išlaisvinta nuo žydiškų tradicinių ritualų (Laiškas galatams). Vadinamasis Apaštalų susirinkimas (48 ar 49), įvykęs Jeruzalėje, pripažino, kad krikščionys gali nesilaikyti Toros ritualinių nuostatų (Apd 15).

Ankstyvosios krikščionybės autoriai mini įvairias judėjų krikščionių bendruomenes (ebionitai ir kiti). Jų 2 a. pradžioje buvo Romoje, Artimuosiuose Rytuose, iki 5 a. – Sirijoje.

Daugelis judėjų krikščionių bendruomenių ilgainiui susiliejo su judaizmu.

908