judėjimas

judjimas, vienas pagrindinių gyvybės požymių, lemiantis organizmų aktyvų santykį su aplinka. Žmogaus ir gyvūnų judėjimas yra išorės (sunkio jėgos, aplinkos pasipriešinimo) ir vidaus (raumenų įtempimo, protoplazmos sruvenimo) jėgų sąveika. Judėti padeda specialūs organai. Labiausiai paplitęs judėjimo organų derinys yra galūnės. Bestuburiams gyvūnams judėti padeda pseudopodijos, blakstienėlės, žiuželiai. Žvyneliai, šereliai, siurbtukai gali būti naudojami kaip pagalbinės priemonės kabinantis, tvirtinantis prie substrato. Įvairių gyvūnų judėjimo organų sandara nevienoda. Ji priklauso nuo lokomocijos tipo ir aplinkos, kurioje organizmas juda, savybių (vanduo, oras, žemės paviršius). Tikslingus žmogaus ir stuburinių gyvūnų judesius lemia tarpusavyje suderinta raumenų veikla, kurią koordinuoja centrinė nervų sistema. Vienaląsčių ir kolonijinių vandens augalų, kaip ir daugelio gyvūnų, judėjimas yra padėties pakeitimas (taksiai); aukštesniųjų augalų juda tik kai kurie organai (lapai, vainiklapiai, kuokeliai). Pasyviuosius augalų judesius sukelia mechaniniai veiksniai (vėjas, vandens srovės). Daugeliui augalų pasyvieji judesiai padeda išbarstyti sėklas, sporas, žiedadulkes. Aktyviuosius augalų judesius (tropizmus, nastijas) dažniausiai sukelia aplinkos dirgikliai (šviesa, šiluma, cheminiai junginiai). Šiuos judesius lemia ląstelių protoplazmos susitraukimas, kai kurių audinių turgoro kaita, nevienodas augimas priešinguose organo šonuose.