judjimas, sąvoka, apibūdinanti fizinių būtybių ir socialinių darinių savybę atsirasti ar išnykti, mažėti ar didėti, įgyti ar prarasti kokį nors požymį, persikelti iš vienos vietos į kitą. Judėjimo samprata svarbi gamtos ir socialiniuose moksluose, istorijoje. Ikisokratikų filosofijoje vyravo dvi judėjimo sampratos: Parmenidas teigė, kad niekas nejuda, esamybė nejudri, o Herakleitas – kad viskas juda (į tą pačią upę neįmanoma du kartus įbristi). Zenonas Elėjietis judėjimo sampratoje atskleidė dialektinius prieštaravimus – aporijas. Platonas anapus judraus, juslėmis suvokiamo reiškinių pasaulio teigė esant pastovų idėjų pasaulį – tik dėl pastovumo įmanomas mokslinis pažinimas. Aristotelis, komentuodamas Zenono Elėjiečio aporijas, judėjimą apibrėžė kaip potencijos aktualizaciją, laikė esmine būties savybe. Judėjimą skirstė į prigimtinį – kai judėjimo priežastis yra vidinė (akmens kritimas žemyn) – ir prievartinį – kai judėjimo priežastis yra išorinė (akmuo keliamas aukštyn). Aristotelis pateikė judėjimo pavyzdžius – ėjimą, statybą, mokymąsi, liesėjimą. Tobuliausia judėjimo rūšimi laikė persikėlimą, o jame – judėjimą ratu, nes tik jis galįs būti begalinis, vientisas ir nenutrūkstantis. Galiausiai net ir begalinio judėjimo priežastis, pasak Aristotelio, turi būti nejudantis judintojas – amžina ir tikrovėje esanti esybė, kuri judina kaip troškimo ar mąstymo objektas. Viduriniais amžiais Aristotelio teleologinė judėjimo samprata buvo vienas svarbiausių Dievo buvimo įrodymų. Naujųjų amžių gamtos filosofijoje judėjimas siejamas tik su persikėlimu iš vienos vietos į kitą: pasak R. Descartes’o, tai vienos materijos dalies, arba vieno kūno, persikėlimas iš jį tiesiogiai lietusių kūnų, kuriuos laikome nejudančiais, į kitų kūnų kaimynystę. Tai judėjimo supratimas tam tikroje atskaitos – koordinačių – sistemoje, kurią R. Descartes’as įtvirtino matematikoje. Fizikine prasme tai – inercinė atskaitos sistema. Ji ir matematinė koordinačių sistema yra reliatyvios, pasirenkamos pagal atskaitos tašką. I. Newtono mechanikoje, kurios pagrindas yra inercinė judėjimo samprata, laiko ir erdvės kategorijos yra tarsi absoliuti dėžė, kurioje vyksta judėjimas. Šią sampratą pakeitusi A. Einsteino reliatyvumo teorija kalba apie kintantį erdvės–laiko–judesio kontinuumą. G. W. F. Hegelis ir K. Marxas analizavo socialinių darinių judėjimo savybes, išskyrė tezės, antitezės, sintezės seką istorijos ir ekonomikos raidoje. 20 amžiaus fenomenologinėje filosofijoje judėjimas siejamas su savojo kūno patyrimu, kinesteze. H. Bergsonas judrų gyvybinį polėkį priešino mechaniniam kinematografiniam judėjimui. Analitinėje filosofijoje judėjimo problema priskiriama prie gamtos mokslų.
1481