Judità, Biblijos personažas. Merario duktė iš Simeono giminės; garsėjo grožiu, teisumu ir turtais.
Judita (dailininkas P. Smuglevičius, Judita rodo žmonėms nukirstą Holoferno galvą, aliejus, apie 1784, Lietuvos dailės muziejus)
Judita išgelbėjo izraelitus nuo asirų užkariavimo. Asirų karalius Nabuchodonosaras siekė užkariauti kraštus nuo Persijos iki Sidono ir Tyro. Asirų kariuomenės vyriausiajam vadui Holofernui pasiekus Esdreloną, izraelitai prie Betulijos siekė jo kariuomenei užkirsti kelią. Po mėnesį trukusios Betulijos apgulties miesto didžiūnai ketino pasiduoti, bet Judita, apsimetusi, kad savo noru pabėgo iš miesto, nuėjo į Holoferno stovyklą. Šis, sužavėtas Juditos grožio ir išminties, pakvietė ją į puotą. Kai apgirtęs nuo vyno užmigo, Judita nukirto jam galvą ir davusi ją savo tarnaitei grįžo į Betuliją. Netekę vado asirų kariai pasitraukė. Dėkodama Dievui už izraelitų išlaisvinimą Judita giedojo padėkos giesmę (Jdt 16, 15–21). Tapusi didvyre Judita gyveno kukliai, našlaudama ir tarnaudama Dievui. Mirė Betulijoje, palaidota savo vyro Manaso oloje.
Katalikų tradicijoje Judita laikoma Švč. Mergelės Marijos triumfo prieš nuodėmę ir blogį, protestantų – dorybės pergalės prieš ydas alegorija. Dailėje vaizduojama kaip labai graži jauna moteris, dešinėje rankoje laikanti kardą, kairėje – nukirstą Holoferno galvą, arba dedanti ją į krepšį ar maišą, kurį laiko jos ištikimoji tarnaitė, arba lydima šuns (ištikimybės simbolis). Apie Juditą pasakojama Juditos knygoje.
565