judrieji genomo elementai

judreji genòmo elemeñtai, mobileji genòmo elemeñtai, transpozònai (angl. transpose – perkelti, perstatyti), šokinjantys gènai, deoksiribonukleorūgšties (DNR) segmentai, kurie geba arba gebėjo keisti vietą genome, pereiti iš vienos chromosomos vietos į kitą jos vietą ar į kitą chromosomą. Labai įvairūs. Skiriasi pagal dydį, galinių sekų ilgį, kryptis, sandarą, įterpimo (transpozicijos) būdą ir vietą. Konkretūs judrieji genomo elementai turi savo pavadinimus, pvz., Mutator (Mu). Savarankiškas (autonominis) judrusis genomo elementas turi iš abiejų pusių sekas, būtinas įsiterpti, ir genus, kurie koduoja judėti ir įsiterpti reikalingą fermentą (fermentus). Judrieji genomo elementai reguliuoja geno veiklą, sukelia įvairias mutacijų. Paprasčiausi jų yra insercinės sekos. Bakterijų judrieji genomo elementai turi papildomų genų, dažniausiai lemiančių atsparumą įvairiems nepalankiems veiksniams. Eukariotų judrieji genomo elementai dar įvairesni, pvz., retrotranspozonai keičia vietą panašiai kaip retrovirusai, veikiant atvirkštinei transkriptazei. Yra labai mažų, iki 600 bazių porų dydžio judriųjų genomo elementų (vadinamųjų MITE). Kai kurie judrieji genomo elementai turi prisijungę dalį geno. Vyksta įvairios judriųjų genomo elementų mutacijos. Jeigu mutacija įvyksta gene, kuris koduoja vietai keisti reikalingą fermentą, judrusis genomo elementas tampa nesavarankiškas (neautonominis), bet gali judėti panaudodamas kitų judriųjų genomo elementų koduojamus baltymus. Dėl galinių sekų mutacijų judrieji genomo elementai tampa nejudrus. Judriuosius genomo elementus aktyvuoja įvairūs stresai, kai organizmui reikia didesnės genų įvairovės. Šiam tikslui ir kaip vektoriai jie naudojami genų inžinerijoje. Žinduolių judrieji genomo elementai sudaro iki 50 %, augalų – net iki 80 % viso genomo, bet dauguma jų yra praradę gebėjimą judėti. Judriuosius genomo elementus 1940 atrado B. McClintock (Jungtinės Amerikos Valstijos).

3163