Jugoslãvija, 1918–29 Sebų, Kroãtų ir Slovnų karalỹstė (Kraljevina Srba, Hrvata i Slovenaca), valstybė Europos pietryčiuose, Balkanų pusiasalyje. Gyvavo 1918–2003. Iki 1991 apėmė dabartinių Serbijos, Juodkalnijos, Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Slovėnijos ir Makedonijos teritorijas.
Valstybės susikūrimas
Pietų slavų siekis sukurti bendrą valstybę (tuo metu pietų slavų tautų tarpusavio prieštaravimai dar nebuvo labai pasireiškę, o poreikis atsispirti gretimoms valstybėms vertė vienytis) išryškėjo 19 a. viduryje, kai nusilpo Turkija ir pradėjo silpnėti Austrija (nuo 1867 Austrija‑Vengrija). Po 1877–78 Rusijos–Turkijos karo oficialią nepriklausomybę įgijo dvi pietų slavų valstybės – Serbija ir Juodkalnija (kitos pietų slavų žemės liko dar valdomos Austrijos-Vengrijos ir Turkijos). Per Balkanų karus (1912–13) iš Turkijos buvo išvaduota Makedonija ir kai kurios kitos žemės. Pirmasis pasaulinis karas (1914–18) dar labiau susilpnino Austriją-Vengriją (1918 ji žlugo) ir sustiprino pietų slavų siekį sukurti bendrą valstybę. 1915 serbų, kroatų ir slovėnų politiniai veikėjai Londone sukūrė Jugoslavijos komitetą (pirmininkas A. Trumbićius). Habsburgams pavaldžios pietų slavų valstybės sukūrimo idėjai 1917 05 pritarė Austrijos-Vengrijos parlamento Jugoslavų deputatų klubas. 1917 07 Serbijos vyriausybė ir Jugoslavijos komitetas Korfu (Kerkyros) saloje (čia, 1915 pabaigoje Austrijai-Vengrijai okupavus Serbiją, pasitraukė jos vyriausybė ir kariuomenės likučiai) pasirašė deklaraciją dėl Serbų, Kroatų ir Slovėnų valstybės, kurią valdytų Serbijos Karadžiordževičių dinastija, sukūrimo.
1918 10 29 Saboras Zagrebe anuliavo Kroatijos ir Vengrijos uniją; čia susikūrusi Slovėnų, kroatų ir serbų nacionalinė taryba (pirmininkas A. Korošecas) paskelbė nepriklausomą Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybę (apėmė Austrijos-Vengrijos iki tol valdytas pietų slavų žemes). Aneksiniai Italijos siekiai (1915 Londono sutartimi Antantė buvo pažadėjusi Italijai atiduoti Istriją ir didžiąją dalį Dalmatijos bei Slovėnijos) paskatino Jugoslavijos komitetą ir Slovėnų, kroatų ir serbų nacionalinę tarybą pritarti šios valstybės susijungimui su Serbija. 1918 11 prie Serbijos prisijungė Vojvodina ir Juodkalnija (čia nuversta Negošų dinastija). 1918 12 01 Slovėnų, Kroatų ir Serbų valstybės Nacionalinė taryba įteikė Serbijos regentui Aleksandrui Karadžiordževičiui susivienijimo su Serbija aktą; jis paskelbė susikūrus Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystę. 1919 05 naująją valstybę pripažino Paryžiaus taikos konferencija.
Jugoslavijos susikūrimas ir raida
Monarchijos laikai
Naujosios valstybės ekonomikoje vyravo žemės ūkis (juo vertėsi 75 % gyventojų). 1919 vyriausybė priėmė žemės reformos dekretą (išdalyti daugiausia svetimtaučių – austrų, vengrų, turkų – valdyti dvarai); įvedė 8 valandų darbo dieną. Dauguma šalies partijų (svarbiausios – Serbijos radikalų, Kroatijos valstiečių, Slovėnijos liaudies) buvo tautinio pobūdžio. 1921 parlamentas, arba Skupština, priėmė konstituciją, kuri suteikė karaliui išimtines teises ir, nors kai kurie politikai (pirmiausia kroatų) priešinosi (iki 1924 boikotavo Skupštiną), įtvirtino iš esmės centralizuotą valdymą. 1920–21 Serbų, Kroatų ir Slovėnų karalystė kartu su Čekoslovakija ir Rumunija sukūrė karinę politinę sąjungą Mažąją Antantę. 1927 sudarė draugystės sutartį su Prancūzija, 1934 – gynybinį susitarimą, vadinamąjį Balkanų paktą, su Rumunija, Graikija ir Turkija. Svarbiausia sukurtos valstybės vidaus problema buvo tautiniai, religiniai, kultūriniai skirtumai bei konfliktas tarp vyraujančių serbų ir kitų tautų. 1928 Skupštinoje Juodkalnijos deputatas nušovė tris Kroatijos valstiečių partijos vadovus; Kroatijos ir Bosnijos bei Hercegovinos deputatai paliko Skupštiną ir reikalavo federacijos.
Aleksandras I Karadžiordževičius (priekyje) ir ministras pirmininkas P. Živkovićius priima garbės rikiuotę (1929 10 03)
1929 01 Aleksandras I Karadžiordževičius sustabdė konstitucijos galiojimą, paleido politines partijas ir įvedė asmeninę diktatūrą. 1929 10 valstybė pavadinta Jugoslavija. Panaikintos istorinės sritys, valstybė suskirstyta į 9 banovinas. 1931 konstitucija dar labiau išplėtė monarcho teises, apribojos demokratines laisves. Nors oficiali doktrina skelbė jugoslavus esant viena tauta, stiprėjo, kaip atsvara serbų vyravimui, kroatų separatistų (ustašių) siekiai. 1932 jų partijos parengė vadinamuosius Zagrebo punktus – reikalavo sugrąžinti demokratines laisves ir federalizuoti valstybę. 1934 ustašiai nužudė Aleksandrą I Karadžiordževičių. Už mažametį Petrą II valdė Regentų taryba (vadovavo Pavelas Karadžiordževičius). M. Stojadinovićiaus vyriausybė siekė suartėti su Italija (1936 draugystės, 1937 prekybos sutartis), Bulgarija (1937 draugystės sutartis) ir Vokietija, todėl suiro Mažoji Antantė. 1939 08 26 sudaryta autonominė Kroatijos banovina (spręsti vidaus reikalus pavesta renkamam Saborui ir karaliaus skiriamam banui).
Jugoslavijos ministras pirmininkas D. Cvetkovićius (kairėje) ir Kroatijos valstiečių sąjungos vadovas V. Mačekas pasirašo susitarimą dėl autonominės Kroatijos banovinos sudarymo (1939 08 26)
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Jugoslavija iš pradžių bandė likti neutrali, bet apsupta priešiškų valstybių ir spaudžiama Vokietijos 1941 03 25 prisidėjo prie Berlyno pakto. 1941 03 27 įvykdytas valstybės perversmas: nuversta Regentų taryba, valdžią perėmęs šešiolikametis Petras II sudarė naują D. Simovićiaus vadovaujamą vyriausybę. Ji patvirtino Jugoslavijos lojalumą Berlyno paktui, bet 1941 04 05 pasirašė draugystės ir nepuolimo sutartį su SSRS. Kitą dieną Vokietija, Italija ir Vengrija puolė Jugoslaviją; 04 15 karalius su vyriausybe paliko šalį, 04 17 Jugoslavijos kariuomenė kapituliavo. Jos teritorija buvo padalyta: Vokietija prisijungė Šiaurės Slovėniją, Italija – Pietų Slovėniją ir dalį Dalmatijos, Vengrija – Bačką, Vojvodiną ir Baraniją, Bulgarija – Rytų Makedoniją, kai kurias Serbijos žemes. Diduma Kosovo ir Vakarų Makedonija buvo prijungta prie Albanijos (ši okupuota Italijos). Kitoje Jugoslavijos teritorijoje sukurtos pusiau suverenios Nepriklausoma Kroatijos valstybė ir Juodkalnijos karalystė (Italijos protektoratas).
Serbijoje vokiečiai sudarė marionetinę vyriausybę (vadovavo Milanas Acimovićius, nuo 1941 08 – M. Nedićius). Prieš okupantus, juos remiančius ustašius ir M. Nedićiaus kariuomenę kovojo D. Mihailovićiaus vadovaujami četnikai (pavaldūs karaliui ir emigracinei vyriausybei) bei J. Tito vadovaujami komunistiniai partizanai (četnikai ir komunistai kovojo ir tarpusavyje); per karą žuvo apie 1,7 mln. (apie 10 %) Jugoslavijos gyventojų.
1942 Jugoslavijos komunistų partijos (įkurta 1919, nuo 1952 Jugoslavijos komunistų sąjunga) iniciatyva sudaryta Jugoslavijos antifašistinė nacionalinio išsivadavimo večė. 1943 11 ji sudarė Jugoslavijos nacionalinio išsivadavimo komitetą ir paskelbė jį laikinąja vyriausybe. 1944 06 prasidėjo šio komiteto ir emigracinės vyriausybės derybos. Komunistiniai partizanai bendradarbiavo su 1944 09 į Serbiją įžengusia SSRS kariuomene. 1945 03 J. Tito, remdamasis Jaltos konferencijos nutarimais, sudarė laikinąją vyriausybę, į kurią įėjo 5 emigracinės vyriausybės ministrai, 22 Jugoslavijos nacionalinio išsivadavimo komiteto nariai bei vienas Serbijos demokratų partijos atstovas. 1945 04 ši vyriausybė sudarė sąjungą su SSRS. 1945 05 15 kapituliavo (Slovėnijoje) paskutiniai Vokietijos kariniai daliniai. 1945 08 komunistų, jau faktiškai valdančių šalį, iniciatyva įkurtas Liaudies frontas – masinė organizacija, remianti komunistų politiką. Tą patį mėnesį Jugoslavijos antifašistinė nacionalinio išsivadavimo večė buvo pertvarkyta į Laikinąją skupštiną, kuri paskelbė rinkimus į steigiamąjį susirinkimą ir pradėjo žemės reformą.
J. Titas (dešinėje) ir D. Mihailovićius (antras iš dešinės) kalnų slėptuvėje tariasi dėl bendrų veiksmų prieš vokiečius (1944)
Komunistinis laikotarpis
1945 11 įvyko rinkimai į Steigiamąją skupštiną, per kuriuos galėta balsuoti tik už Liaudies fronto kandidatus (Serbijos radikalų, Kroatijos valstiečių ir kitos nekomunistinės partijos rinkimus boikotavo, ministrai nekomunistai atsistatydino). Taip išrinkta Skupština 1945 11 paskelbė Jugoslavijos Federacinę Liaudies Respubliką. Ją sudarė 6 respublikos: Serbija, Kroatija, Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Slovėnija, Juodkalnija. 1946 01 priimta konstitucija (remtasi SSRS 1936 konstitucija) įteisino monarchijos panaikinimą (dar 1944 pabaigoje Petras II atsisakė sosto) ir jau anksčiau įvykdytą pramonės nacionalizaciją. 1948 kilo Jugoslavijos komunistų partijos ir Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) konfliktas, iš dalies pagrįstas asmeniniais J. Tito ir J. Stalino nesutarimais. Jugoslavijos komunistų partija buvo išmesta iš Komunistų ir darbininkų partijų informacinio biuro. Prosovietinių pažiūrų komunistai buvo įkalinti. Sovietiniam blokui vykdant Jugoslavijos politinę ir ekonominę blokadą ši susilaukė Vakarų valstybių paramos (maisto produktų tiekimas, kreditai; nuo 1951 Jungtinės Amerikos Valstijos tiekė ginklus). 1949 buvo pradėta žemės ūkio kolektyvizacija (apie 2 mln. valstiečių suburta į maždaug 6900 kolūkių), bet dėl valstiečių pasipriešinimo ir miestui kilusios bado grėsmės 1951 šios programos atsisakyta; 1953 kolūkius pradėta naikinti (per 9 mėnesius panaikinta 2/3). Formalios ūkio (nuo 1950) ir valdymo (nuo 1952) savivaldos institucijos faktiškai vykdė valdžios direktyvas (vadinamosios socialistinės savivaldos sistema), bet 6 dešimtmetyje Jugoslavijos pramonės ir žemės ūkio plėtra paspartėjo.
Po J. Stalino mirties (1953) santykiai su SSRS 1955 normalizavosi (šiek tiek pablogėjo nuslopinus 1956 Vengrijos revoliuciją, kai buvo nubaustas mirtimi Jugoslavijos ambasadoje Budapešte prieglobstį gavęs I. Nagy), bet Jugoslavija neprisijungė prie sovietinio bloko ir bandė vadovauti neprisijungusiųjų šalių judėjimui. 1963 valstybė pavadinta Jugoslavijos Socialistine Federacine Respublika; stiprėjo prezidento (nuo 1953) J. Tito asmens kultas – 1963 jis paskelbtas prezidentu iki gyvos galvos. 1965–67 ekonominės reformos įvedė tam tikrus rinkos ūkio elementus: sumažintas centrinis planavimas (numatomos tik bendros proporcijos), iš dalies liberalizuota prekyba, leista įvežti ir naudoti užsienio kapitalą ir kita. Šios priemonės nepaspartino Jugoslavijos ūkio plėtros, kilo infliacija, nedarbas. 1968 Jugoslavija pasmerkė Varšuvos bloko šalių intervenciją į Čekoslovakiją. Po kariuomenės numalšintų 1970–71 studentų demonstracijų ir streikų Zagrebe (vadinamasis Kroatijos pavasaris, reikalauta daugiau politinių laisvių ir didesnės autonomijos) imtasi griežtesnių priemonių prieš disidentus, bet 1974 priimta konstitucija šiek tiek išplėtė respublikų teises. 1979 Jugoslavija pasmerkė SSRS įsiveržimą į Afganistaną.
Valstybės suirimas
Mirus J. Tito (1980) atgijo nacionaliai nesutarimai, padidėjo ūkio krizė (infliacija, nedarbas). Federacijosjos iširimui nepritarė tik serbai, kurių nacionalistiniams siekiams ėmė atstovauti S. Miloševićius (nuo 1987 Serbijos komunistų sąjungos pirmininkas, nuo 1990 Serbijos prezidentas). 1990 panaikinta Vojvodinos (čia gyveno daug vengrų) ir Kosovo (dauguma gyventojų – albanai) autonomija. 1990 04–05 Jugoslavijos respublikose įvyko demokratiniai parlamento rinkimai. Serbijoje ir Juodkalnijoje laimėjo iš Jugoslavijos komunistų sąjungos kilusi Serbijos socialistų partija ir Juodkalnijos komunistų sąjunga, kitur – tautinės partijos. Per 1991 05 referendumus Kroatijos ir Slovėnijos gyventojai atmetė galimybę išsaugoti federaciją. 1991 06 šios respublikos paskelbė nepriklausomybę. Tai sukėlė pilietinį karą: tą patį mėnesį Jugoslavijos kariuomenė, kurioje vyravo serbai, puolė Slovėniją (netrukus iš čia pasitraukė), vėliau – Kroatiją, kur serbai paskelbė jų gyvenamų rajonų (Rytų ir Vakarų Slavonija, Krajina) atsiskyrimą. Jungtinių Tautų ir Europos ekonominės bendrijos pastangos nutraukti konfliktą buvo nerezultatyvios. 1991 10 nepriklausomybę paskelbė Bosnija ir Hercegovina, 1991 11 – Makedonija. Daugumai Europos valstybių ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms pripažinus Kroatijos ir Slovėnijos (1991 12–1992 01) bei Bosnijos ir Hercegovinos (1992 04) nepriklausomybę, Serbija ir Juodkalnija 1992 04 27 sukūrė Jugoslavijos Federacinę Respubliką, kurios prezidentu tapo S. Miloševićius.
Gynybos ministerijos pastatas Belgrade, 1999 apgriautas per NATO bombardavimą (2011)
1992 02–03 karas vyko daugiausia Bosnijoje ir Hercegovinoje (karo veiksmus lydėjo serbų vykdomas vadinamasi etninis valymas). Jos teritorinį vientisumą išsaugojo Daytono taika (1995 11), pasirašyta tarpininkaujant Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Dėl Kosovo albanų siekių atsiskirti nuo Serbijos 1998 čia kilo albanų ir serbų kovos. S. Miloševićiui atmetus tarptautinio tarpinkavimo galimybę NATO 1999 03 pradėjo bombarduoti Jugoslaviją (Kosovo krizė). 1999 06 Serbija sutiko išvesti kariuomenę iš Kosovo, kur buvo įvestos NATO vadovaujamos tarptautinės (ir Rusijos) taikos palaikymo pajėgos. Politinės ir karinės nesėkmės, prasta ekonominė padėtis (iš dalies dėl Europos Sąjungos sankcijų) susilpnino S. Miloševićiaus įtaką. Opozicijai nepripažinus 2000 09 prezidento rinkimų rezultatų (prezidentu išrinktas S. Miloševićius) kilo masinės demonstracijos; S. Miloševićiaus režimas 2000 10 buvo nuverstas, prezidentu tapo Serbijos demokratinės partijos vadovas Vojislavas Koštunica.
Pirmalaikius Serbijos parlamento rinkimus 2000 12 laimėjo Serbijos demokratinė opozicija (18 partijų koalicija). 2001 04 S. Miloševićius buvo suimtas, 06 28 perduotas Hagos tarptautiniam tribunolui – kaltinamas genocidu Bosnijoje ir karo nusikaltimais. Dalis Europos Sąjungos sankcijų atšaukta. Sustiprėjus Juodkalnijos separatiniams siekiams 2002 03 Serbijos ir Juodkalnijos vyriausybės susitarė, kad Jugoslavijos Federacinė Respublika bus pavadinta Serbija ir Juodkalnija; federaciniam parlamentui priėmus naują konstituciją tai padaryta 2003 02 04 – Jugoslavijos valstybė nustojo gyvuoti.
L: M. Djilas Land Without Justice New York 1958; Twentieth-Century Yugoslavia New York 1979; The Creation of Yugoslavia 1914–18 Santa Barbara 1980; D. Wilson Tito’s Yugoslavia Cambridge 1980; W. Walkiewicz Jugosławia. Byt wspólny i rozpad Warszawa 2000.