Jukatãno pùsiasalis (isp. Península de Yucatán, angl. Yucatan Peninsula), Yucatán, yra Centrinėje Amerikoje, tarp Meksikos įlankos ir Karibų jūros. Priklauso Meksikai, Gvatemalai ir Belizui. Plotas apie 180 000 km2. Krantai žemi, akumuliaciniai. Didžiausios įlankos – Espíritu Santo, Ascensióno, Chetumalio. Karibų jūroje, palei krantus, yra nedidelių salų, koralų rifų.
Paviršius daugiausia lyguminis, vidurinėje dalyje yra kalvagūbrių (iki 309 m aukščio), pietrytiniame pakraštyje – Majų kalnai; didžiausias aukštis 1122 metrai. Jukatano pusiasalis – Šiaurės Amerikos platformos dalis; kristalinės uolienos išeina į paviršių pietryčiuose, kitur kristalinį pamatą dengia mezozojaus ir kainozojaus nuosėdinės, daugiausia karbonatinės, uolienos. Klimatas ekvatorinis. Vidutinė metinė temperatūra 22–27 °C. Pietryčiuose per metus iškrinta 1400–1800 mm kritulių, vakaruose 1000–1200 mm, šiaurėje 900 milimetrų. Upės – Hondo, Belizas. Šiaurės vakaruose kserofitinė augalija (agavos), pietryčiuose drėgnieji atogrąžų miškai, pajūriais mangrovės. Nacionaliniai parkai: Tikalio, Chiquibulio, Miradoro‑Dos Lagunos‑Río Azulio; Sian Ka’ano biosferos rezervatas. Turizmas. Didžiausi miestai: Mérida, Campeche, Chetumalis, Belizas.
Jukatano pusiasalis (vaizdas iš palydovo)
Jukatano pusiasalio tropiniai miškai ties Ukšmaliu
Istorija
1 tūkstanmečio po Kr. pradžioje majų kultūros centras; čia klestėjo Čičen Ica, Majapanas, Ušmalis ir kiti majų miestai. 9–10 a. juos nukariavo toltekai. 1517 Jukatano pusiasalio rytų pakrantę atrado F. H. de Córdoba. 1527 nukariavimą pradėjo ispanų konkistadorai, vadovaujami tėvo ir sūnaus F. de Montejo. Dėl atkaklaus vietos gyventojų priešinimosi Jukatano pusiasalis nukariautas tik 1541–47. Kolonijiniu laikotarpiu buvo Naujosios Ispanijos vicekaralystės dalis. Dabar didžioji jo dalis priklauso Meksikai.