Jùlijus II (Julius II), tikr. Giuliano della Rovere 1443 12 05Albissola (prie Savonos) 1513 02 21Roma, popiežius (1503). Pranciškonas. Vienuolyne mokėsi literatūros ir teisės. Kardinolas (1471). Nuo 1471 jam priklausė daug vyskupijų. Faktiškai valdė Romą Inocento VIII pontifikato metu. Kardinolų kolegijoje priešinosi popiežiaus Aleksandro VI politikai. Pats išrinktas simonijos būdu savo pontifikato metu ją draudė. Įkūrė popiežiaus nuolatinę apsaugą – Šveicarų gvardiją (1506). Suvienijo yrančią Popiežiaus valstybę dalyvaudamas Italijos karuose (prijungė Parmą, Reggio di Calabria, Piacenzą, atkovojo iš Venecijos Romaniją). Su Anglija, Venecija ir Ispanija 1511 sukūrė Šventąją lygą, kuri iš Šiaurės Italijos išstūmė Prancūziją. Siekė Bažnyčios reformų, suaktyvino inkviziciją, prekybą indulgencijomis. Prancūzams kardinolams ketinant įvykdyti schizmą (jie 1512 Pisoje sušaukė sinodą ir paskelbė Julijų II atstatydintą) Julijus II 1512 sušaukė Laterano V susirinkimą (1512–17) ir išsaugojo Bažnyčios vienybę. Rėmė žymiausius to meto menininkus (D. Bramante, Michelangelo, Rafaelį ir kitus), pradėjo Šv. Petro bazilikos Romoje rekonstrukciją.
Julijus II (dailininkas Rafaelis, Julijaus II portretas, aliejus, 1512, Londono nacionalinė galerija)
908