Julius Štarka
Štárka Julius 1884 10 04Lioliai (Šėtos vlsč.) 1960 07 01Niujorkas, lietuvių choro dirigentas, vargonininkas, kompozitorius, muzikos veikėjas. 1891 su tėvais apsigyveno Kaune. Nuo 1895 giedojo J. Naujalio įkurtame Kauno katedros berniukų ir klierikų chore, mokėsi (iki 1903) muzikos teorijos, dainuoti, diriguoti, vargonuoti. Nuo 1899 dalyvavo draugijos Daina veikloje. 1907–12 studijavo Varšuvos muzikos institute; 1911 baigė M. Surzyńskio vargonų klasę; 1911–12 pas jį dar studijavo kompoziciją ir dirigavimą. Studijuodamas vadovavo Varšuvos lietuvių draugijos chorui, Kaune Dainos draugijos ir kitiems chorams. 1912 dėstė Šv. Grigaliaus vargonininkų draugijos vasaros kursuose.
1912–18 gyveno Tbilisyje, vadovavo Tbilisio lietuvių savitarpinės pagalbos draugijos chorui, rengė daug lietuvių vakarų. 1919 Kaune įkūrė mišrų chorą (nuo 1920 Valstybės teatro choras), 1924–30 Dainos draugijos choro, 1927–38 (su pertrauka) paties įkurto Kauno vyrų choro vadovas. 1920–44 Valstybės teatro operos chormeisteris. 1919–33 (su 2 pertraukomis iki 1924) dėstė Kauno muzikos mokykloje, 1933–43 – Kauno konservatorijoje; choro klasės vedėjas. Vienas Lietuvos dainų švenčių pradininkų, dirigentas (1924, 1930), vadovų kursų mokytojas (1924, 1928).
Paruošė choro dirigentų ir vargonininkų, tarp jų – V. Baltrušaitis, J. Bielionis, A. Budriūnas, B. Budriūnas, J. Dautartas, A. Kairys, K. Kaveckas, J. Matutis.
Harmonizavo lietuvių liaudies dainų balsui su fortepijonu, chorui (rinktinė Liaudies dainos, išleista 1944).
Veikla emigracijoje
1944 pasitraukė į Vokietiją. Dillingene subūrė vyrų chorą, vėliau moterų oktetą ir koncertavo lietuvių karo pabėgėlių stovyklose, įvairių konfesijų bažnyčiose. 1949 apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. Brukline vargonininkavo lenkų parapijoje.
Kūriniai
Kūryba turi klasicizmo ir romantizmo bruožų, tarp kūrinių – Requiem (Missa pro defunctis) balsui ir vargonams (išleista 1913), dainos ir giesmės, keliolika fugų, introdukcija ir fuga fortepijonui, 2 preliudai vargonams.
Apdovanojimai
Gedimino 3 laipsnio ordinas (1931).
1352