von Schlosser Julius (Julijus fon Šlòseris) 1866 09 23Viena 1938 12 01Viena, austrų meno istorikas. Vienos menotyros mokyklos atstovas, F. Wickhoffo mokinys. 1901–22 dirbo Vienos meno istorijos muziejuje. Po M. Dvořáko mirties 1922 tapo Vienos universiteto Meno istorijos katedros vedėju, vėliau – Menotyros instituto vadovu. Kitaip nei jo žymūs pirmtakai, kurie linko į stilių kaitos subtilybių aiškinimąsi ir ieškojo užslėptų meno raidos paskatų, J. von Schlosseris laikėsi europocentristinių nuostatų, jo mokslinių tyrinėjimų kryptis – viduramžių ir italų kultūros įtakos sąlygota Vakarų renesansinė ir porenesansinė dailė, pagrindinis objektas – istoriografijos ir muziejininkystės problemos. 1908 paskelbė svarbią studiją Vėlyvojo renesanso kunstkameros ir raritetai (Die Kunst‑ und Wunderkammern der Spätrenaissance), 1912 – vieną svarbiausių renesansinės menotyros šaltinių – Lorenzo Ghiberti komentarai (Lorenzo Ghiberti’s Denkwürdigkeiten 2 t., su išsamiais komentarais); jais pelnė renesansinių menotyros šaltinių žinovo šlovę. J. von Schlosseris dar labiau išgarsėjo veikalu Meno literatūra (Die Kunstliteratur 1924), kuriame glaustai apibūdino menotyrinę literatūrą nuo antikos iki 18 amžiaus. Jame aptarta menotyrinės literatūros šaltinių atsiradimas Vakaruose, viduramžių menotyrinė literatūra, viduramžių, antikos teorijų įnašas į viduramžių kultūrą; tapo klasikiniu šios srities veikalu. J. von Schlosseris išugdė daug žymių menotyrininkų: E. H. J. Gombrichą, Ch. Tolnay, O. Kurzą, K. M. Swobodą ir kitų.
201