Jùmis, latvių javų dvasia arba dievybė; mitinė būtybė. Tikėta, kad kiekviena javų rūšis turėjusi savo Jumį. Laikytas augimą skatinančia ir globojančia dievybe, vaisingumo personifikacija. Tautosakoje apibūdinamas kaip mažas žmogeliukas su drabužiais iš augalų. Vasarą gyvenantis javų lauke arba po akmenimis, rudenį persikeliantis į keimarį (dvigubą javo varpą arba lino sėklą). Jumį pagerbdavo per pjūties pabaigtuves (vadintos Jumio gaudymu arba vijimu) – paskutinį javų pėdą arba saują nupjaudavo arba surišę javų kuokštą su keimariu prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmeniu, kad Jumis lauke liktų žiemai. Tai daryti galėjo tik geriausieji pjovėjai arba (ir) rovėjai, šeimininkai.
2781