Jungtnės Karalỹstės dail, Didžiósios Britãnijos dail
Dailė iki 14 amžiaus
Iš ikiistorinių laikų išliko akmens reljefų, keramikos. Keltų bronzos, aukso dirbiniai (stilizuotų formų figūrėlės, kaukės, papuošalai) puošti geometrinio ir animalistinio stiliaus ornamentais. 5–6 a. susiliejo keltų ir romėnų meno tradicijos. Išliko mozaikų, reljefais puoštų kryžių. 7 a. atsirado rankraštinių knygų miniatiūra. Ankstyvosios miniatiūros daugiausia ornamentinės – iš sudėtingai supintų linijų, juostų, stilizuotų gyvūnų figūrų, vėlesnės – ir siužetinės (Winchesterio miniatiūros mokykla, 10 amžius). Romaninė architektūra puošta reljefais, kurti dramblio kaulo drožiniai, emalio dirbiniai. Gotikinių bažnyčių fasadai gausiai puošti statulomis, reljefais, skulptūriniais frizais, pasižyminčiais formų ritmiškumu, ornamentiškumu, vitražais, sienų tapyba. 12–13 a. gotikinės sienų tapybos (Canterbury, Westminsterio, St. Albanso, Winchesterio katedrų) raiška panaši į miniatiūrų; subtilus piešinys, švelnūs spalvų deriniai būdingi Chichesterio vyskupų rūmų koplyčios freskai (apie 1260). 15 a. sienų tapybai turėjo įtakos Nyderlandų dailė (kompozicijų ciklas Dievo Motinos stebuklai 1479–88, Etono koledžo koplyčia, dailininkas W. Bakeris). Kurti figūriniai antkapiai iš alebastro, bronzos, medžio. Buvo paplitęs siuvinėjimas aukso gijomis (vadinamas opus anglicanum). 14 a. atsirado molbertinės tapybos užuomazgų (Wiltono altorius, apie 1389; jo vienoje sąvaroje nutapytas Ričardo II portretas).
15–18 amžiaus dailė
Per 15–16 a. karus, Henriko VIII bažnyčios reformas sunaikinta didžioji dalis bažnytinės dailės, sulėtėjo dailės raida. 16–17 a. daugiausia kūrė karaliaus dvaro pakviesti užsieniečiai. Protestantiškos Jungtinės Karalystės dailėje nebuvo religinės, mitologinės tematikos kūrinių, vyravo portretas. Raiškius renesansinius karaliaus ir didikų portretus tapė vokietis H. Holbeinas (jaunesnysis), vietiniai dailininkai miniatiūrininkai N. Hilliardas, A. Oliveris (apie 1556–1617), S. Cooperis (O. Cromwellio portretai). Naują reprezentacinio portreto tipą sukūrė flamandų tapytojas A. van Dyckas; iki tol raiškoje vyravusius statiškumą, smulkmeniškumą pakeitė laisvumas, dekoratyvumas, tapybiškumas. A. van Dyckas išugdė vietinius dailininkus – W. Dobsoną, R. Walkerį (apie 1607–58), tapytoją iš Olandijos P. Lely. 17 a., atkūrus Stiuartų monarchiją, suklestėjo oficialioji dvaro dailė, ypač reprezentacinis portretas. Žymiausi kūrėjai: P. Lely, G. Knelleris, J. Riley.
W. Hogarth. Madingos vedybos: II, Tuoj po sutuoktuvių (aliejus, apie 1743, Londono nacionalinė galerija)
18 a. išryškėjo dailės kryptis, priešinga oficialiajai reprezentacinei dailei, klostėsi nacionalinės dailės mokykla. Jos pradininkas W. Hogarthas tapė nedidelius portretus ir kasdienį gyvenimą vaizduojančias, negeroves kritikuojančias siužetines kompozicijas, kurios vėliau išplito Jungtinės Karalystės dailėje. 18 a. antroje pusėje pagyvėjo kultūrinis gyvenimas, 1768 įkurta Karališkoji meno akademija. Suklestėjo tapyba; daugiausia plėtota portretas, peizažas (jie turėjo didelę įtaką šių žanrų raidai Europoje), buitinis žanras. Reprezentacinio portreto tradicijas tęsė žymiausias to laikotarpio portretistas J. Reynoldsas; jo sukurti iškilmingi elegantiškų pozų portretai be išorinės idealizacijos, pasižymi paprastumu, psichologiškumu. Įtaigių, charakterio bruožus atskleidžiančių portretų sukūrė T. Gainsborough (plėtojo koloristinę tapybą), H. Raeburnas (1756–1828), J. Hoppneris, A. Ramsay (1734–1802), G. Romney, J. Opie (1761–1807), T. Lawrence’as.
Peizažo Jungtinės Karalystės dailėje pradininkai – T. Gainsborough, R. Wilsonas (panoraminės kompozicijos), G. Morlandas (1763–1804; kaimo vaizdai), J. Crome’as (gamtovaizdžiai). Populiari buvo akvarelė, kuri tapo savarankiška technika; peizažus liejo P. Sandby (1725–1809), J. R. Cozensas, T. Girtinas (1775–1802), J. S. Cotmanas. Žymiausio 19 a. Jungtinės Karalystės dailininko J. Constable’io kūryba paveikė to laikotarpio Europos peizažo raidą. J. Constable’io peizažuose buvo plenerinės tapybos užuomazgų – jis pradėjo tapyti iš natūros. Kiti peizažistai: R. P. Boningtonas (marinistas), D. Coxas (1783–1859), P. de Wintas (1784–1849), J. M. W. Turneris (grynais, nesumaišytais dažais tapė Temzės pakrantes, jūros audras, mūšius, liejo skaidrias akvareles pabrėždamas šiltų ir šaltų tonų kontrastus).
Buitinio žanro kompozicijas, vaizduojančias ramias kasdienio gyvenimo, šeimos scenas (kartais su švelniu humoru), tapė D. Wilkie, W. Collinsas (1788–1847), W. Mulready (1786–1863), W. P. Frithas, A. L. Eggas (1816–63), H. von Herkomeris (1849–1914); literatūrinių siužetų, istorinės tematikos paveikslus kūrė C. R. Leslie (1794–1859), J. Wardas (1769–1859). Akademizmo tradicijų laikėsi F. Leightonas, E. Poynteris (1836–1919), L. Alma‑Tadema, G. F. Wattsas.
18 a. grafika daugiausia buvo reprodukcinė – dažniausiai mecotintos technika reprodukuoti tapybiniai portretai; dailininkai: J. MacArdellis (apie 1729–65), W. Greenas (1739–1813), J. R. Smithas (1752–1812). Medžio raižinio techniką patobulino T. Bewickas, kuris pradėjo naudoti skersines medžio lentas. T. Rowlandsonas ir J. Gillray sukūrė karikatūrų, pašiepiančių kasdienio gyvenimo realijas, aštriai kritikuojančių negeroves. W. Blake’as, J. Flaxmanas iliustravo knygų. 17–19 a. skulptūra menkai plėtota. Paminklus, antkapius, dekoratyvinius reljefus kūrė J. Flaxmanas, paminklus ir antkapius – L.‑F. Roubiliacas, biustus – J. Nollekensas (1737–1823). 18 a. suklestėjo baldininkystė (Chippendale’io baldai, Hepplewhite’o baldai, Sheratono baldai). Įkurta porceliano fabrikų (Bow, 1744, Chelsea, 1745, Worcesteryje, 1751, Derby, 1756), kuriuose gaminta kaulo porceliano dirbiniai. Išgarsėjo 1766–1816 Stafordšyre veikusios įmonės Etruria neoklasicistinių formų dirbiniai, vadinami Wedgwoodo keramika.
Wedgwoodo vaza (1785, Russellio‑Coteso muziejus Bournemouthe)
bibliotekos stalas (T. Chippendale’is jaunesnysis, apie 1804, Nacionalinis fondas Viltšyre)
19 amžiaus dailė
A. V. Beardsley iliustracija T. Malory knygai Artūro mirtis (1893)
19 a. viduryje kilo pasipriešinimas dailėje vyraujančiam akademizmui. 1848 susibūrė Prerafaelitų brolija (prerafaelitai), kurios nariai (D. G. Rossetti, J. E. Millais, W. H. Huntas, J. Ruskinas, E. C. Burne’as‑Jonesas, W. Crane’as) raiškos idealu laikė ankstyvojo renesanso (ikirafaelinę) dailę. Su prerafaelitais glaudžiai susijusi simbolistų kūryba, ypač A. V. Beardsley knygų iliustracijos. 19 a. antros pusės menininkų judėjimas Arts and Crafts Movement turėjo didelę įtaką taikomosios dekoratyvinės dailės, sumenkusios dėl išplitusios pramoninės gamybos, atgimimui: skatino grįžti prie amatų, rankų darbo unikalių meniškų dirbinių (juos gamino ir W. Morriso įsteigtos dirbtuvės).
E. G. Craigo scenovaizdžio maketas W. Shakespeare’o tragedijai Hamletas (1911, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
19 a. pabaigoje pradėjo plisti impresionizmas. Impresionistinę dailę plėtojo 1885–86 susibūrusio Naujojo anglų menininkų klubo nariai: W. R. Sickertas (idėjinis vadovas; peizažai, teatro scenas vaizduojančios kompozicijos), G. Clausenas (1852–1944; kaimo buities vaizdai), F. W. Steeras (1860–1942; akvarelės, aliejinės tapybos peizažai), portretistai W. N. M. Orpenas (1878–1931), A. McEvoy (1878–1927), A. E. Johnas. Dėl kryptingos ir aktyvios Naujojo anglų menininkų klubo veiklos Karališkoji meno akademija pradėjo toleruoti modernistinę dailę.
20 amžiaus dailė
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais Jungtinės Karalystės dailei turėjo įtakos Prancūzijos dailė. Naujasis anglų menininkų klubas suskilo į kelias grupuotes: Šiuolaikinio meno draugiją (1910), Londono grupę (1913) ir kitas. 2 dešimtmetyje susiklostė vorticizmas, kuriam turėjo įtakos futurizmas ir kubizmas. Žymesni dailininkai: P. W. Lewis, D. Bombergas (1890–1957), A. L. Coburnas, J. Epsteinas. Dekoratyvius mistiškus paveikslus ir freskas tapė simbolistas S. Spenceris (1891–1959). 1933 siurrealistai susibūrė į grupę Pirmasis padalinys (Unit One), nariai – P. Nashas (1889–1946), G. Sutherlandas.
V. Bell. Ponios Hutchinson portretas (aliejus, 1915, Tate’o galerija Londone)
20 a. viduryje veikiamas italų ir prancūzų dailės reiškėsi neorealizmas (tapytojai D. Greavesas, g. 1927, E. Middleditchas, g. 1923, J. Smithas, g. 1928, J. Bratby, g. 1928), 20 a. antroje pusėje plito ekspresionizmas (F. Baconas, G. Sutherlandas), abstrakcionizmas (B. Nicholsonas, B. L. Riley), popartas ir kiti vėlyvojo modernizmo bei postmodernizmo reiškiniai (F. Eminas, g. 1963, D. Hirstas, S. Pippinas, g. 1960, R. Whiteread, dvynės J. ir L. Wilson, g. 1967, E. Paolozzi, R. Hamiltonas, D. Hockney); koliažus, multiplius kūrė G. Hume’as, g. 1962, S. Lucas, g. 1962, G. Staaras, g. 1968), plito videomenas, instaliacijos (M. Creedas), konceptualusis menas (grupė Menas ir kalba / Art and Language). Plėtota figūrinė (H. S. Moore’as, B. Hepworth) ir abstrakčioji (L. Chadwickas, K. Armitage’as) skulptūra. Modernizmo ir postmodernizmo dailininkų kūriniai eksponuojami Tate’o galerijoje Londone.
735
Jungtinės Karalystės kultūra; Didžiosios Britanijos dailė; Didžiosios Britanijos kultūra
Jungtinės Karalystės gyventojai
Jungtinės Karalystės konstitucinė santvarka
Jungtinės Karalystės partijos ir profsąjungos
Jungtinės Karalystės ginkluotosios pajėgos
Jungtinės Karalystės santykiai su Lietuva
Jungtinės Karalystės švietimas
Jungtinės Karalystės literatūra
Jungtinės Karalystės architektūra
Jungtinės Karalystės choreografija